„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Malonybiniai vaikų vardai.
2009 11 23

 

Kaip jūs maloniai vadinate savo vaikus? Aš – visaip. Gertrūda ilgą laiką buvo „kruopa“, bet dabar jau kruopa dičkė, tai kaip ir nebetinka. Aš visą savo vaikystę buvau „špulka“. Kodėl – nežinau. Tiesiog taip praminė mane mano krikšto mama. Ir man bais patikdavo, kai mane taip vadindavo.

Savo vaikams tokių ypatingų, skirtų tik jiems epitetų neturime. O ir juokingai mėgstame juos pavadinti. Na, tarkim, Augustėlį kopūstėliu arba arba Viliuką ožkiuku 😀 Juk viskas priklauso nuo intonacijos, ar ne?

Šiaip pastebėjau, kad mano žodyne dažniausiai pasitaiko „kiškis“, „kukulis“, „pupulis“, „mylimukas“ ir „saulė“. Vilhelmui labiausiai patinka būti vadinamam „mylimuku“: nuo pat ankstyvos vaikystės čiupo šį epitetą ir net sakydavo: „mama, aš tavo mylimukas, ar ne?“

Gertrūdai šiuo metu dažnai pasitaikantis epitetas – Žvėris. Tiesiog ji įžengė į tą amžių, kur vaikas skleidžiasi visu savo grožiu 😀

Prisimenu, turim tokio amžiaus Mortos nuotrauką: stovi visa pavargusi, išsitaršiusi viename Belgijos mieste, o rankose laiko šokoladinių ledų porciją (patiiiiiiiiiiii!!!!!!!!!). Viskas būtų gerai, jei tie ledai nebūtų seniai pradėję tirpti: nuvarvėję per rankas, murzinas visas veidas ir suknelė nuo…iki, o suknelė – su didele balta apykakle, tokia labai graži tamsiai mėlyna, „jūreiviška“. Manot, kad leido nuvalyti? Neeeeeeee 😀 Tokia grįždama kėdutėje užmigo.

Taigi – Žvėris. 😀 Žinoma, taip ją vadiname tik kalbėdamiesi tarpusavyje su Gabrieliumi. Pavyzdžiui: „Kaip Žvėris miegojo?“ „Kaip Angelėlis 😀 “ ARBA „Na, Žvėris kaip Žvėris“ 😀

Gertrūda išverčia visas spinteles, pavyzdžiui, išsiverčia ant žemės pasiektų dribsnių dėžutę ir valgo juos (nebandyk surinkti!). Arba sumeta visą savo maistą į savo vandens stiklinę per tą akimirką, kai nusisuki. Arba padedi jogurtą ir šaukštelį, atsisuki, o ji saujomis ima jogurtą ir tepa jį sau ant galvos (šį straipsnį iliustravau nuotrauka su būtent tokia plaukų „kauke“ 😀 ). Nežinau, kaip jūs, bet aš tai juokiuosi net rašydama („gyvai“ tai išvis…krentu juokais!)…nemirtingas amžius!

Ir štai Morta sako Gertrūdai (kai ši išpaišė grindis flomasteriu): Dedūda, Dedūdėle, tu – žvėris. Šerchanas tu 😀 Ir šypsosi pačia mieliausia šypsena 😀 Maniau, kad nugriūsiu vietoje…

Taigi dar vienas malonybinis žodelis – Šerchanas. Ypač tinka antruosius gyvenimo metus gyvenantiems mylimukams 😀

O čia – Šerchanas „veiksme“: