Kai perskaičiau šią BBC straipsnio antraštę, net žagtelėjau. Nemanau, kad lytinio švietimo pamokų vaikams nereikia, bet KETVERIŲ??? Tačiau, kaip sakant, žinome, kaip būna su tomis antraštėmis: „užkabina”, patraukia akį, formuoja nuomonę (dažnai neigiamą), nors iš tiesų perskaitę ir įsigilinę galbūt net pagalvotumėme, kad tai – visai gera mintis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Ši lytinio švietimo programa diegiama Glasgow’e, Škotijoje. Taip, tai lytinio švietimo programa vaikams nuo ketverių metų. TAČIAU. Ketverių metų vaikams pasakojama apie kūno dalis ir kiekvienais metais paaiškinama vis daugiau, o šeštoje klasėje – jau ir apie lytiniu keliu plintančias ligas.
Nežinau, kaip jūs, bet aš nesipriešinčiau, jei Morta kitais metais su kitais darželio vaikais mokytųsi kūno dalių pavadinimus. VISŲ kūno dalių. Nes dabar daugybė vaikų turi veiduką, kojytę, nosytę ir tada… yra TEN. Jau prirašyti tūkstančių tūkstančiai straipsnių apie tai, kad vaikams reikia įvardinti jų kūno dalis. Suprantu, kad gal – ypač Lietuvoje – tėvams gali rėžti ausį, jei savo mažyliui sakytų „vagina” arba „penis”, tačiau ar ką nors pakeičia, jei mes sakome „užpakaliukas”, „pelytė”, „skylutė” ir pan. ? Čia panašiai kaip amerikiečiai sako ne „shit”, o „shoot” ir įsivaizduoja, kad jau nesikeikia 😀 Juk esmė ta pati! (Nors, pavyzdžiui, mūsų berniukai sako „pimpalas”, nors tu ką 😀 Galbūt todėl, kad aš pati dažniau kalbėdama su jais vartoju būtent šį žodį, o ne „penis”?) Na, gal iš tiesų, kad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Svarbiausia – kontekstas. Ar vengiame apie tai kalbų, ar ne? (Nors iš tiesų tai aš UŽ, kad, mokydamiesi kūno dalių pavadinimus darželiuose ir mokyklose, vaikai mokytųsi tuos žodžius, kurie yra rašytinėje, o ne žodinėje kalboje. Tikrai nebūčiau patenkinta, jei darželio auklėtoja pasakytų sūnui, kad „pelytė” turi būti nukreipta į tualetą, kai jis šlapinasi!)
Dabar pagalvokime apie šeštokus. Lietuvoje į pirmą klasę vaikai ateina 7 metų. Vadinasi, šeštoje klasėje jiems – 12 metų. Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad 12-mečiai dar nežino, iš kur atsiranda vaikai, tai ką aš galiu apie tai pasakyti…gal tik tiek, kad toks žmogus yra mažų mažiausiai iškritęs iš konteksto. Dauguma tėvų sako, kad jie patys norėtų papasakoti savo vaikams apie lytinius santykius. Mielieji, jeigu to nepadarėte iki tol, kol vaikui suėjo 12, tai tikrai tegul tai padaro mokykla. Nes, pavyzdžiui, mūsų klasėje kai kurie buvo seksualiai aktyvūs jau 13 metų. Apie tai, ar tai gerai, ar blogai nenoriu dabar kalbėti. Faktas tas, kad nemažai tokio amžiaus vaikų jau gyvena lytinį gyvenimą. (Beje, ar žinote, kad Lietuvoje jį gyventi galima nuo 14 metų??? Ta prasme, kad jei man 14, o mano draugui 16, tai mes laisvai galime turėti lytinių santykių. Jeigu man 14, o draugei 18, tai – jau nepilnamečių išnaudojimas, bet jei abiems nėra 18 ir yra daugiau, nei 14 – žalia šviesa!!! Ir tai – vienas ankstyviausių „slenksčių” ES. Griežti katalikai, kaip sakant :D)
Grįžkime į Škotiją. Ši programa pradėta įgyvendinti 13 pradinių ir 2 vidurinėse mokyklose. Sakoma, kad ir pedagogai, ir tėvai, ir moksleiviai ja labai patenkinti. Iš tiesų: jeigu žinios kaupiamos nuosekliai, pamažu, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnių ypatumus, tai kodėl gi ne? Taip pat teigiama, kad programa apima ir jausmus, draugystes, pasitikėjimą savimi, pagarbą, fizinį vystymąsi, seksualinę sveikatą. Programos tikslas – kad jaunimas užmegztų lytinius santykius tik tada, kai yra fiziškai ir emociškai tam pasiruošę. Be to, programos įgyvendinime didelį vaidmenį vaidina tėvai: stengiamasi juos įtraukti, jie paruošiami atsakyti į klausimus, kuriuos vaikai gali užduoti namuose. Kadangi programa buvo pradėta 2007 ir sulaukė gerų atsiliepimų, dabar jau ji yra įgyvendinama plačiau. Be to, atsižvelgiama į tėvų nuomonę ir pasiūlymus. Juk tėvams iš tiesų reikia kalbėtis apie tai su savo vaikais, tačiau retas žino, kaip! Be to, beveik visada „šitas” klausimas užduodamas pačiu netikėčiausiu momentu, pačioje netikėčiausioje vietoje. Pavyzdžiui, Augustas Gabrieliui uždavė, kai VIENU METU vieni draugai užsuko su reikalais, o kiti atvežė pažiūrėti savo sūnelį. Taigi aš „jaukinausi” mažylį, o Gabrielius bendravo su svečiu, kai op-lia-lia Augustas uždavė labai konkretų klausimą. Ir nors mintyse buvome ne vieną ir ne du scenarijus parengę, viską teko daryti pasroviui. Bet tai gerai, kad buvome apie tai galvoję, kad iš esmės žinojome, kas ir kaip patariama. O ką daryti tėvams, kuriuos šis klausimas užklumpa netikėtai visomis prasmėmis?
Ir dar. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau tėvai papasakoja savo vaikams ir kuo atviresni yra, tuo mažiau nepageidaujamų nėštumų, lytiškai plintančių ligų, tuo vėliau pradedamas lytinis gyvenimas. Taigi laikas pripažinti, kad šioje srityje tėvų vaidmuo irgi labai svarbus ir…laikas tą pasakyti tėvams. Kad vaikas vėliau pradės lytinį gyvenimą, jei su juo apie tai KALBĖSI, o ne jei vengsi tų pokalbių iki 12 metų ir ilgiau. Sakote, o jei vaikas neklausia? Na, mums buvo neramu, kodėl Augustas nieko neklausė. Nusprendėm, kad jei aštuonerių pats nepaklaus, tai devynerių su juo apie tai pakalbėsime. O jis ėmė ir paklausė. Ne paties iniciatyva :D, o todėl, kad klasėje apie tai kalbėjo viena klasiokė, ir jis norėjo namuose pasitikslinti 😀
Radau dar vieną BBC straipsnį apie šią programą, kuriame sakoma, kad tokia lytinio švietimo programa sukėlė katalikiškų mokyklų įniršį. Bet aš iš tiesų nesuprantu, kodėl… Man atrodo, kad čia kaip su ta antrašte: pamatė, kad „lytinis švietimas nuo ketverių” ir pasibjaurėdami atmetė visiškai neįsigilindami. Jei mano keturmetei aiškintų apie lytiškai plintančias ligas, manyčiau, kad tai visiškai neatitinka amžiaus tarpsnių ypatumų ir turėtų būti daroma kitaip, tačiau jei išmoks, kad „pimpalas” vadinamas ir „peniu”, tai aš visai nieko prieš. O jūs?
Nuotrauka: Blip „Com alcool”