Prieš keletą dienų per Lietuvą nuvilnijo istorija apie auklėtoją, kuri vaikams per pietų miegą klijuodavo burną lipnia juosta. Negana to, auklėtoja grasindavo vaikus mušti, jei šie kels triukšmą. Nuo pat ryto man šią nuorodą siuntė ir draugai, ir giminės, ir Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, klausdami nuomonės ir prašydami reaguoti.

Reaguoti yra sunku. Ne dėl pačio fakto: dauguma (!) suprantame, kad toks elgesys – visiškai netoleruotinas, reikalaujantis atleidimo iš pareigų ir – net sakyčiau – teisės bet kada dirbti tokį darbą praradimo. Rašau dauguma, nes komentaruose teko visko skaityti: kad tai auklėtojai ir taip sunku, kad dabartiniai vaiko to nusipelno (!?!?) ir t.t. ir pan. Mano nuomone, pastarieji komentarai yra visiška besmegenizmo apraiška, todėl apie juos net nerašysiu.

Visoje šioje istorijoje sunkiausia man suprasti direktorę.

Citata: Komentuoja nenoriai, nes bijo viešumu pakenkti iki šiol buvusiai puikiai darželio reputacijai. Ar čia aš viena tokia, bet man atrodo, kad – jeigu atsitinka kažkas panašaus – tai kaip tik reikia itin išsiviešinti?!?!  Kodėl? Todėl, kad tai – vienintelis būdas išgelbėti reputaciją. Ta reputacija (net nežinau, ar ji buvo puiki, nes apie tą darželį nieko nebuvau girdėjusi: nei gero, nei blogo) ir taip jau sugadinta tiek, kiek galima ją sugadinti. Bėda ta, kad ugdymo įstaigoje tu gali daugybę metų daryti viską gerai, tačiau vienas vienintelis kartas sugriauna tą namą, kurį statei. Tiesiog taip yra. Tai faktas. Ir kai taip atsitinka – tiesiog būtina nebijoti viešumo. Muštis kumščiu į krūtinę ir visai Lietuvai šaukti: mea culpa, susimoviau. Nes, matote, susimauti gali visi. Nemanau, kad direktorė samdė žmogų, kurį įtarė naudojantį smurtą. BET TAI TĄ IR REIKIA PASAKYTI: a) Nė neįtarėm; b) Už tai labai atsiprašom; c) Pasikvietėme į darželį psichologę, kuri stebės vaikus, bendraus su jais ir jų tėveliais, kad būtų kuo greičiau išspręsta ši problema ne tik teisiniu, bet ir emociniu lygmeniu; d) Imsimės visų priemonių, kad įsitikintumėme ir užtikrintumėme, jog vyksta bendradarbiavimo su šeima(-omis) procesas, ir tokie dalykai daugiau nebesikartos. BIJO VIEŠUMU PAKENKTI? Na, man vis vien čia dalyba iš nulio. Apsimeskime, kad nieko nenutiko. Apsimeskime, kad viskas gerai. 

Tai ar buvo atleista ta pedagogė, ar ne? Man iš straipsnio taip ir neaišku: tai sakoma, kad iš karto atleidome, tai sakoma, kad parašė pareiškimą apie išėjimą iš darbo savo noru. Man atrodo, kad tokiu atveju – būtent galvojant apie darželio reputaciją – jau, deja, net ne(be)svarbu, ar ten tik gąsdino, ar taip ir padarė. Vienareikšmiškai – atleisti be jokios abejonės, nes toks elgesys netoleruotinas. Jeigu žmogus sąmoningai gali užklijuoti vaikams burnas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai jam ten ne vieta. Net jeigu jo asmeniniame gyvenime pragaras, net jeigu jam viskas gyvenime susidėjo, net jeigu jo grupėje per daug ypatingai aktyvių vaikų. Tiesiog taip negalima, ir tiek.

Kas man dar keista? Įvykis įvyko gruodžio 6d, tačiau apie tai prabilta gruodžio 20d. Nežinau, kaip jums, bet man keista, kad turėjo praeiti 14d, kol šis įvykis buvo išviešintas. Kažkas čia ne taip. Jeigu man gruodžio 6d kažkas įvyktų, ir aš manyčiau, kad tą įvykį reikia viešinti, tai būtent tada ir viešinčiau. Na, vėliausiai gruodžio 7-8. Dabar gi laukiama dvi savaites. Kodėl?

Be to – jeigu vadovė teigia teisybę – ir auklėtoja, ir jos padėjėja rašė pasiaiškinimą, auklėtoja norėjo išeiti iš darbo, bet jos kolegos norėjo, kad ji liktų. Čia jau aš visiškai pasimečiau.  Dar kartelį: a) tai ar ji buvo atleista, ar prašėsi atleidžiama, bet buvo palikta?! b) jeigu kolegos prašo, kad būtų palikta kolegė, kuri vaikams klijuoja burnas lipnia juosta, kuri grasina vaikus mušianti, tai, po galais, kokios ten kolegės?!?!? Aš, kaip sakant, maniau, kad ugdymo įstaigoje labiausiai rūpi ne apgint kolegę, bet optimaliai ugdyti ir prižiūrėti vaikus. Jos ką, nori, jog smurtą naudojanti auklėtoja liktų dirbti su vaikais? Pedagogės?!?!?! Lietuvos ateities augintojos ir puoselėtojos?!?! Nesusiveda man galai. Galvą duodu nukirsti, kad bet koks normalus pedagogas ne(be)norėtų dirbti su tokia kolege. Kodėl jos nori? Ar dėl to, kad jos turi potencialą pasielgti taip pat (dėl ko manyčiau, kad visos ne(be)turėtų dirbti), ar dėl to, kad visa ši istorija yra…ne tokia, kokia pateikiama?

Kita tema – vaikų gąsdinimas. Po direktorės pasiaiškinimo galima pagalvoti, kad fizinis smurtas yra smerktinas, o emocinis – jau ne tokia bėda. Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius G.Petronis taip pat teigia, kad direktorė savo vizito savivaldybėje metu neįtikino. Kaip sakant, jei įtikins, kad tik pagąsdino, tai jau, kaip sakant, nieko tokio – ypatingai aktyvius vaikus ugdymo proceso metu gąsdinti galima? Tikiuosi, kad ta komisija vis dėlto bus sudaryta, įvykis ištirtas, ir išvados paskelbtos, nes man jau be galo be krašto smalsu, kas bus, jei auklėtoja tik (???) gąsdino. Ir kaip reaguos visuomenė.

Trečia tema – ką daryti, kad taip neatsitiktų? Manau, kad pastangos užbėgti tokiems įvykiams už akių turi būti prioritetu. Pavyzdžiui, Vaikystės Sode yra net šeši priėmimo į darbą etapai, kurių metu galima patikrinti, ar tas žmogus gali dirbti su vaikais (gal aš net paranojiškai bijau prastų auklėtojų, bet – mano giliu įsitikinimu – yra itin svarbu, kokiems žmonėms yra patikimas ugdymo įstaigos vizijos įgyvendinimas):

1) Ateinanti(s) auklėtoja(s) – po CV atrankos – dalyvauja pokalbyje, kurio metu apskritai kalbamės apie jo(s) požiūrį į vaikų ugdymą;

2) Ateinanti(s) auklėtoja(s) pasirašo savanorystės sutartį, kuria įsipareigoja gan ilgą laiką savanoriauti (be jokių garantijų, kad gaus darbą) Vaikystės Sode;

3) Ateinanti(s) auklėtoja(s) savanoriauja drauge su jau patyrusiomis auklėtojomis, t.y. ne tik mokosi, bet ir yra stebima(s). Mano nuomone, jeigu žmogus gali susiimti per pokalbį ar vieną-dvi dienas savanorystės, tai tikrai jam sunku būti kažkuo kitu keletą savaičių: vis vien kalba su vaikais, su kolegomis, atsitinka įvairiausių situacijų, kurių metu pamatoma ne tik reakcija į jas, bet ir tai, kaip žmogus elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje;

4) Auklėtoja(s) atneša ne tik medicininę pažymą, bet ir pažymą, kad nėra turėjus(-ęs) problemų su teisėsauga;

5) Savanorystės metu nuo šių metų potenciali(-us) auklėtoja(s) atlieka ir eilę psichologinių testų su Vaikystės Sodo psichologe: išsiaiškiname asmenybės tipą, su kokio amžiaus vaikais labiausiai tiktų dirbti, kokie įgūdžiai tvirčiausi, kokie – tobulintini ir t.t.

6) Jeigu viskas gerai, ir auklėtoja(s) neišsigąsta sunkaus darbo Vaikystės Sode (taip, tokių buvo!) ir, žinoma, jei mes taip pat norime, kad ji(s) jungtųsi į mūsų komandą – prasideda trijų mėnesių bandomasis laikotarpis jau kaip Vaikystės Sodo darbuotojo(s).

Čia, žinia, yra mano asmeninė nuomonė, bet jei ugdymo įstaigoje dirba žmonės, kurių nepažįsti, o tiesiog samdai tam tikram darbui atlikti, tai turi visomis išgalėmis stengtis užtikrinti, kad jie tą darbą atliks gerai.

Liūdna ir tai, kad nepasitikima vaikais. Žinoma, vaikai tikrai kartkartėm fantazuoja, tikrai dažnai – vienam pasakius – pritaria visi (skaityti apačioje apie vaikų norus:)), o jų fantazija – beribė, bet taip imti ir nurašyti viską vaikų fantazijoms… Taip pat reiktų pabrėžti, kad vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta/matyta/liesta/ragauta/uostyta ir pan. Aš pedagogams vis kartoju: vaikas niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos/nebus matęs/nebus skaitęs apie gaisrininkus. Kai jau žais, jis gali žaisti, kad gaisrininkai skrenda į Mėnulį, bet VISŲ PIRMA jis turi žinoti, kas tie gaisrininkai. Jau girdžiu komentatorių sakantį, kad vaikai vartoja ir žodžius, kurių nesupranta. Būna. Bet esu linkusi tikėti, kad visada kontekste yra bent krislas tiesos.

Keletas istorijų iš mano gyvenimo, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę:

Augustui buvo ketveri. Ateina mano kolegė ir sako: „Žinai, ką Augustas man sakė? Ogi, kad tu jį nuo laiptų mėtei”. Ačiūdiev, kad tai buvo kolegė…nes aš nė žalio supratimo neturėjau, apie ką mano pirmagimis kalba! Beje, jis labai mėgdavo bėgti aukštyn laiptais namo ir pirmasis pasiekti namų duris. Kartą taip bėgdamas užkliuvo ir krito dantimis į cementinius laiptus. Pasekmė – pajuodęs dantukas, praskelta lūpa. Kaip sakant, visai būtų galima įtarti, kad mama nuo laiptų mėto. Ypač, kai po kelerių metų tas pats atsitiko jo broliui!!! Du broliai, dvi praskeltos lūpos, du pažeisti dantukai. Mama nuo laiptų mėto, ne kitaip.

Prieš keletą savaičių Morta parduotuvėje pradėjo šaukti, kad nenuperku gumos. Net neįsivaizduoju, kodėl, nes ji taip 99k iš 100 nesielgia. Su ja – baisiausiai burnojančia ir paskutiniais penkiametės žodžiais mane išvadinusia – nuėjome iki mašinos. Kai įlipo į mašiną, atsisakė segtis saugos diržą ir visai nutrūko : stūmė mane nuo savęs, rangėsi, spardė kėdę ir pan.; po nepavykusio dialogo (tiksliau, po mano monologo ir jos protesto akcijos) aš ją prispaudžiau prie kėdės ir prisegiau. Tiesa, mokslinė literatūra teigia, kad – kai esame įpykę – elgiamės grubiau, tačiau nepasakyčiau, kad stipriai ją prispaudžiau. Grįžo baisiausiai ant manęs supykusi. Tą vakarą guodėsi tėtei (kuris, beje, dalyvavo visame kame), kad ją mašinoje smaugiau.

Prieš porą dienų Gertrūda ryte atsisakė rengtis. Patikėkite, ji rengiasi beveik visada taip, kaip nori. Bet tądien tiesiog išvis nenorėjo rengtis. Baigėsi tuo, kad teko ją tiesiog aprengti. Mašinoje ji sakė, kad jai liūdna, nes aš ją draskiau. Prisipažinsiu – aprengiau ne švelniomis rankelėmis, o iš akių ne šiluma sklido, bet…draskiau?!?!

Prisimindama visas šias istorijas pagalvojau vieną dalyką – mūsų vaikai nieko nėra sakę apie darželį, kas būtų tokia postmodernistinė kūryba. Kodėl? Nežinau. Tiesiog. Yra gal kai ką pakreipę viena ar kita linkme (na, ne gal, bet tikrai yra), bet kad taip imtų ir visiškai totaliai fantazuotų – ne. Ir – pasikartosiu – bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos. Sunkiai tikėtina (bent jau man), kad vaikas, kuriam buvo tik pagrąsinta, skundėsi, jog jam darželyje sunku kvėpuoti. Man nuo to, kad pasako, jog po maratono dreba kojos, jos neima drebėti.

Šiek tiek pavyzdžių iš mano trumpos darželio lankymo istorijos:

– darželyje liepė valgyti svogūną (visi, kurie mane pažįsta, žino, kokią vietą mano gyvenime užima svogūnas);

– kadangi nemiegojau pietų miego, liepdavo gulėti ir uždengdavo akis rankšluosčiu;

– ne kartą man buvo pasakyta, kad – jeigu nedarysiu taip, kaip liepia auklėtoja – išrengs ir nuogą pastatys ant palangės. Ar išrengė? Ne. Bet to grasinimo užtenka iki šios dienos. Net nupurto prisiminus.

Realiai: ar jūs manote, kad viskas 100% pasikeitė? Kad nebedirba panašios auklėtojos į tas, kurios dirbo, kai aš lankiau ugdymo įstaigą? Aš nedrįsau pa(si)pasakoti tėvams, nes bijojau būti išrengta ir pastatyta ant palangės. Ir tai nėra tiesiog 30 metų senumo istorija. Nuolat gaunu laiškų ir kalbu su tėvais, kurie papasakoja panašias istorijas. Kartą man vienas pažįstamas prie vyno taurės sako: Bet, Austėja, juk parašo tik vienetai, o labai daug tėvų yra patenkinti! Taip, parašo tik vienetai. Bet nepamirškime tų tėvų, kurie tyli, nes kažkodėl yra įsitikinę, kad bus blogiau, jei jie netylės. Nepamirškime vaikų, kurie tyli, nes bijo. Ir kai pagalvoji, tai tokių istorijų yra daug. PER DAUG tokiai mažai Lietuvai.

Kodėl mes (vis dar!) švietimo bendruomenėje negalime apie tai kalbėti? Kartais pagalvoju, kad tol, kol tėvai vaikus mokys duot atgal, kol rinksime parašus/reikalausime, kad iš darželio būtų išmestas netobulas vaikas, kol pasiteisinimas pedagogų neprofesionalumui bus aktyvūs vaikai, per maži atlyginimai, daug vaikų, daug darbo ir t.t. ir pan., tol kaitos nesulauksime. O gaila. Nes vaikai auga. Laikas eina. Ir žinią, kad Lietuvoje auga XXI amžiaus vaikai, vis tenka neribotam laikui atidėti…

Nuotrauka: My Little Dreams by DeeJayTee23