Birželio mėnesį „The Economist“ išspausdino straipsnį, kuriame bandyta paneigti faktą, kad Europos gyventojų sparčiai mažėja ir mes esame iš tiesų pasmerkti… išnykti. Pasirodo, ilgai buvęs katastrofiškas, Europos demografinis augimas įgauna naują kvėpavimą.

1957 m. susikūrus Europos Sąjungai visos 27 valstybės turėjo vaisingumo koeficientą, didesnį nei 2,1 (šis koeficientas garantuoja, kad gyventojų nemažėja). Šiandien situacija daug liūdnesnė.

Tačiau straipsnio autorius teigia, kad šiandien nebegalima kalbėti apie vientisą Europą, kai kalbama apie demografinę kaitą. Šiandien reikia kalbėti apie dvi Europas. Vienoje, kuri driekiasi nuo Viduržemio jūros per Rytų ir Centrinę Europą, vaisingumo koeficientas yra žemesnis nei 1,5. Kitoje, kuri driekiasi nuo Skandinavijos iki Prancūzijos, vaisingumo koeficientas padidėjo iki 1,8.

Taigi Lietuva pakliūva į „liūdnojo vaizdo“ teritoriją. Nenuostabu, nes atkūrus nepriklausomybę ėmė kisti šeimos institucija. Be to, pasislinko vertybių svertas: šiandien Lietuvoje visuomenei daug svarbiau moters karjera, o ne šeima (jos buvimas, išlaikymas, rėmimas ir pan.).

Anksčiau moterys augino vaikus iki trejų metų, o šiandien dauguma vos sulaukia vienų. Viename interviu viena Lietuvos įžymybių pareiškė, kad ji išlėkė į darbą kūdikiui esant vos kelių mėnesių, nes… norėjo jam pirkti pačius geriausius mišinukus! Ačiū Dievui, kad vis dar pasitaiko straipsnių ir apie natūralų maitinimą, nes kitaip Pasaulinė sveikatos organizacija Lietuvoje kovotų su vėjo malūnais… juk pas mus daug svarbiau, ką mano „žvaigždė“, o ne PSO (beje, KAS TAI? – paklaus ne viena).

Be to, pati šeima kaip ir nebėra vertybė. Šeima tapo… individų sąjunga. Individų, kurie siekia savo asmeninių tikslų. Tą puikiai iliustruoja girdėtas pokalbis, kai šeimos vyras, gavęs darbą kitame mieste, pasakė žmonai: aš važiuoju, o tu jau žiūrėk kaip nori. Kalbėti apie šeimos vienetą, apie bendrus planus, bendrą planavimą esant abiem dirbantiems šiandien Lietuvoje yra labai sudėtinga.

„The Economist“ įvedė „atidėjimo“ terminą: vėliau pradedame eiti į mokyklą (teko girdėti apie į pirmą klasę atvedamus aštuonmečius. Viena šešiametės mama skundėsi, kad – nors pagal įstatymą vaikas į mokyklą turi eiti šešerių – jos mergaitė yra vienintelė šešiametė klasėje!), vėliau ją baigiame, vėliau išsikraustome iš tėvų namų (juk labai patogu!), vėliau tuokiamės (pirma reikia išsilakstyti, baigti mokslus, pakeliauti ir t. t.), vėliau gimdome vaikus ir net mirštame… vėliau. Žodžiu, viską atidedame.

Ir ką gi turime? Italijoje nemažai moterų turi tik vieną vaiką, Vokietijoje ketvirtadalis (savo noru) neturi nė vieno, o štai Rusijoje apskaičiuota, kad net trečdalis vaisingo amžiaus moterų turi tik vieną vaiką. Iš vienos pusės spaudžiamos tradicijų (juk moteris be vaikų yra tragedija!), o iš kitos – gyvenimo realijų (nelanksti darbo sistema motinoms, nebuvimas normalios vaiko priežiūros sistemos ir pan.), moterys pasirenka optimaliausią variantą – kuo mažiau vaikų.

Teko kalbėtis su nemažai jaunų moterų, teigiančių, kad DABAR tikrai ne laikas gimdyti vaiką. Kokios priežastys? Reikia baigti mokslus, nepatiks darbdaviui, norime su vyru pasidžiaugti gyvenimu. Pasiklausius tikrai galima pagalvoti, kad vaikas sugriauna gyvenimą.

Labai patiko „Lietuvos Ryto“ žaidėjo Matthew Nielseno pasakymas viename interviu: dabar mums – vaikų auginimo metas. Gyvename vaikų ritmu, džiaugiamės jais ir džiaugiamės šiuo etapu! Priminsiu, kad jiedu su žmona turi tris vaikus ir abiem dar nėra 30 metų! Tačiau pasakyti išmintingai. O kodėl negalima džiaugtis vaikais ir džiaugtis gyvenimu SU jais?!?! O kas bus, jei susizgribsime po 35?

JAV vaisingumo klinikos tokioms moterims galėtų statyti paminklus, nes būtent dėl jų jos klesti: ateina moterys, baigusios mokslus, prisidžiaugusios gyvenimu, darbdaviai jomis be galo patenkinti (juk nebuvo noro lėkti namo iškart po darbo, nenoro važiuoti į darbo vakarėlius, nenoro dirbti viršvalandžių ir biuletenių susirgus vienai ar kelioms atžaloms!), tačiau jos… be galo nelaimingos, nes nebegali pastoti…

Tik trys šalys Europoje gali didžiuotis vaisingumo indeksu, didesniu nei 2,1: Prancūzija, Danija ir Airija. Taigi kodėl vienose valstybėse vaisingumo koeficientas yra didesnis nei kitose? „The Economist“ bando rasti atsakymus: Prancūzija turi valstybės politiką, remiančią gimstamumą, tačiau Didžioji Britanija neturi, o gimstamumas abiejose didėja.

Prancūzija, Olandija, Skandinavijos šalys turi geras socialinės apsaugos sistemas, jose dideli mokesčiai, tačiau tokia pati yra ir Vokietija, kurioje gimstamumo koeficientas – vienas žemiausių Europoje. Štai Airija tokia nėra, o joje gimstamumas – vienas didžiausių! Gal Airija ir Prancūzija prisiminė katalikiškas šeimos tradicijas? Vargu, nes Italijoje ir Lenkijoje gimstamumas labai mažas.

Taigi kas lemia, kad vienose šalyse moterys drąsiai gimdo vaikus, o kitose – vis atideda? Ar įmanoma rasti bendrą vardiklį? Vienintelis racionalus paaiškinimas, kurį pavyko rasti, yra tas, kad kai kurios šalys sugebėjo rasti auksinį viduriuką tarp dirbančios ir vaikus auginančios motinos. Tokios, kuri augindama vaiką nerizikuoja savo darbu, savo karjera, nes darbdavys (ar pats savaime, ar priverstas įstatymų) yra lankstus ir geranoriškas. Tokios, kuri net ir mažą vaiką gali nunešti į priežiūros instituciją, kurios profesionaliu darbu pasitiki ir net neabejoja, kad vaikas ten bus saugus, prižiūrėtas, lavinamas ir t. t.

Pasirodo, vaisingumui įtakos turi ir lanksti universitetų sistema (motinos lengvai gali išeiti ir vėl grįžti į universitetus), lanksti darbo valandų sistema (viena pažįstama Švedijoje norėjo su vaiku būti trečiadieniais, kad jam nereiktų visą savaitę pėdinti į lopšelį, kita Norvegijoje paprašė, kad dirbtų ne 40, o 30 valandų per savaitę ir susitrumpino darbo dieną. Abi liko tose pačiose darbo vietose, taip pat gerbiamos ir vertinamos. Po kelerių metų jos vėl grįžo visai darbo dienai / savaitei).

Taigi aukštu vaisingumo koeficientu pasižyminčios šalys labiausiai išsiskyrė tuo, kad ten pagimdžiusios dirbančios motinos nėra paprasčiausiai toleruojamos – jos yra visais būdais skatinamos grįžti į darbą, o darbdaviai sudaro palankias sąlygas ir saugo darbo vietą.

O Lietuvoje? Teko girdėti apie moterį, kuriai darbdavys įdarbindamas pasakė: „Tikiuosi, kad artimiausius penkerius metus nesiruoši turėti vaikų…“ Kitai grįžus buvo pasiūlyta prastesnė darbo vieta / prastesnis atlyginimas. Trečia turėjo dėti Darbo kodeksą ant darbdavio stalo, kad jis duotų bent jau tai, kas iš tiesų priklauso, o po to susipykti (žinoma, neoficialiai) ir t. t. ir pan.

O kiek tėvų, turinčių du vaikus ir daugiau, pasinaudoja įstatymo garantuotu „tėvadieniu“ kartą per mėnesį (ir darbdaviai tam būna geranoriški)? Ir dar. Neteko girdėti apie darbdavius, kurie sudaro lankstų grafiką mamai su mažu vaiku, kurie apsidžiaugia, kad darbuotojos šeima gausės, ir siūlo jai, kaip padaryti, kad abi pusės būtų patenkintos…

Šiuo metu Lietuva turi neblogus įstatymus, tačiau moterys vis vien negimdo. Nors gimstamumas auga, mums dar toli iki magiškojo koeficiento 2,1. Vadinasi, bėda glūdi kažkur kitur. Manyčiau, kad Lietuvoje bėda glūdi laukinio kapitalizmo ir malonumų kulto kultūroje, kuri yra įsigalėjusi. Jeigu prieš penketą metų nevedę bendraamžiai dar kalbėjo apie šeimą ir vaikus, tai dabar daugelis jų sako, kad šeima ir vaikai būtų kliūtis karjerai ir smagiam gyvenimui.

Šiandien Europa sudaro 21 proc. visos pasaulio populiacijos. Spėjama, kad 2050 m. ji sudarys tik 7 proc. Įdomu, ką turėsime Lietuvoje, jei lopšelių, darželių ir auklių sistema bei darbdaviai liks tokie, kokie yra šiandien? Optimizmo gaidos šiame klausime maža.