Vakar vaikai ėjo į spektaklį. Į STALO TEATRO „Avinėlio kelionę”. Kad eisime į spektaklį, apsisprendėme tik jau grįžus tėtei iš darbo. Kadangi bilietai buvo gan brangūs, nusprendėme, kad išleisime trijulę. Beje, sušaukėme šeimos Tarybą.
Klausiu: Vaikai, ar norite eiti į teatrą?
V: O apie ką bus?
A: Aš nenoriu.
Aš: Tai neinat? Bet jūs tik pagalvokite: galimybių nueiti į lietuvišką teatrą daug neturime!
M: Aš tai NORIU! Broliai ėjo į kiną (šį savaitgalį su draugais), į Star Wars (per Augusto gimtadienį), o AŠ??? Aš NIEKUR nėjau!
Gabrielius: Mortele, bet juk tu buvai su Sophia Princesių spektaklyje („Princesės ant ledo”), o Lietuvoje ėjai su Medeina į daug spektaklių! Ir į kiną.
M: Bet aš ir dabar į spektaklį noriu.
V: Ir aš noriu.
Aš: Gerai, bėkit susiruošti.
A: O aš TURIU važiuoti?
Aš: Na, mums visiems važiuoti per brangu, tai važiuokite jūs.
A: O tu nori, kad aš tualetus valyčiau?
Aš: ?????
A: Na, užaugęs! Taigi namų darbų tai nespėsiu paruošti!!!
(Maniau, kad nugriūsiu vietoje…)
Išsiaiškinome kaip ten su tais tualetais. Žodžiu, tokiose situacijose labai padeda šiek tiek perfrazuoti Marko Tveno žodžiai: Never let schooling get in the way of your education. Aš sakau: Neleisk, kad mokymasis trukdytų išsilavinimui 😀
Važiuojame į teatrą. Gertrūda labai supyko, kai įsodinome į mašiną ir ėmė šaukti iš visų plaučių. (Vežėme vaikus visi trys, nes aš norėjau įbėgti, nupirkti bilietus, juos pasodinti, o laiko jau buvo labai mažai ir bijojom, kad nebus, kur pastatyti mašinos…)
Vilhelmas: Gertrūda, nutilk!!!
Morta (atsisukusi į Vilhelmą ir nedviprasmišku tonu): NEŠAUK ANT VAIKO!
😀 😀 😀
Vilhelmas: Gertrūdėle, gal galėtum nešaukti?
Gertrūda nutyla. Visi nutylam. Tylim. Ir tada Gertrūda sako:
NE!
Jau tada kvatojom visi…
Teatre vaikams patiko. Ačiū Astai, kuri juos „pašefavo”!