Sakiau, kad savaitgalis buvo aktyvus, o aprašiau tik išvyką į Paradisio parką. Na, vienas parkas mūsų nuo kojų nenuvaro :), o štai trys išvykos per tris dienas – ojojoi!
Šeštadienį atšaukiau šeštadieninę mokyklėlę, nes 13 vaikų tėveliai pranešė, kad jie išvyksta ir mokyklėlėje nebus. Na, vaikai dar vaikai, bet išvyko ir abi mano bendradarbės, tai jau, kaip sakant, tikrai nebuvo noro eiti vienai persiplėšti 😀
Tačiau…mūsų planų tai nepakeitė, nes mūsų vaikams vyko karate treniruotės (juk oficialus laisvadienis buvo tik ketvirtadienis). Kadangi oras buvo geras, o ore tvyrojo laisvadienio nuotaika (vis dėlto labai įvertini, kai šeštadienį nereikia važiuoti į darbą!), tai nusprendėme lėkti į Leuven’ą.
Leuven’as – nepilni 30km nuo Briuselio. Bene labiausiai šis miestas žinomas dėl savo universiteto – jis reitinguojamas 65 nr pasaulyje (socialiniuose moksluose net 41!) Ne veltui ir įrašą iliustravau išminties fontanu, Fonske (Fons Sapientiae) kuriame – studentas, skaitantis knygą, o išmintis tiesiog pilasi į jo galvą 🙂 (Augustui ši alegorija pasirodė kiek keistoka…)
Dar garsus yra Leuven’o botanikos sodas, kuris įkurtas 1738 ir yra seniausias botanikos sodas Belgijoje. Botanikos sodas turi gražutėlaitę oranžeriją, tropikų šiltnamį, bet man labiausiai patiko pats sodas…su nepriekaištinga nukarpytais medeliais, nepaprastai gražiai žydinčiu sodu, upeliuku, tvenkiniu, kuriame plaukiojo visokios gražios žuvelės, tokiu mažu sodeliu su fontanu ir…mano svajone – vaismedžių sodu. Vaikščiojau ten tarp vynuogių medelių, obelų, serbentų ir t.t. ir pan. Visa tai PA-SA-KIŠ-KAI susodinta, šonuose – suoliukai, žolytės aksominiai smaragdinis kilimas….aaaaaaaaaaaaaa! Galima tiesiog vietoje kristi ant žemės ir šnabždėti, kad radai rojų žemėje… Vaikščiojau ir aikčojau, kaip norėčiau tokio sodo. Tik, žinoma, kad jį kas nors prižiūrėtų 😀 Aš ten noriu tik grožėtis, skaityti knygą ir žaisti su vaikais! Kaip sakant, reikia realistiškai save vertinti, o kad aš kada nors ne tik užauginčiau, bet ir prižiūrėčiau tokį sodą…yra tiesiog begalybė šviesmečių! Išvada – reikia uždirbti daug pinigų. Kada nors. O iki tol galima nuvažiuoti į Leuven’ą! Na, bent jau tol, kol gyvename Briuselyje!
Ir čia…čia verta pasakyti, kad Leuven’o botanikos sode padarėme daugybę nuotraukų, nes juk buvo taip gražu! Ir dar maždaug tiek padarėme beguinage ir pačiame mieste. Bet bet bet…viduryje vienos nuotraukos darymo ėmė ir sugedo mūsų foto aparato atminties kortelė. Vat taip. Ėmė ir sugedo. Ir, žinoma, visos nuotraukos atiaaaaaaaaaaaaaaa…. 🙁 Taigi nuotraukų iš Leuven’o nėra. Tik pasakojimas.
Tame botanikos sode praleidome dvi valandas. Tiesa, jis nėra didelis, bet tiesiog nepaprastai smagu po jį vaikščioti, prisėsti ant suoliuko, pauostyti gėles…tiesiog grožėtis!
Po Botanikos sodo važavome į beguinage. Išversčiau, jei būtų šiam reikalui vertimas. Tai – miestelis miesto viduryje. „Beginės” buvo tokios a la vienuolės, bet ne visai. Tokios pusiau vienuolės, pusiau pasaulietės 🙂
Pats beguinage perkelia į senovę. Na, ne veltui įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą! Visų pirma, ten neįleidžiamos jokios motorizuotos transporto priemonės. Žodžiu, tik pėstute, dviračiais ir…vaikiškais vežimėliais ten keliaujama. Gertrūda tuoj pat išlipo iš vežimėlio, nes akmeniniu grindiniu NEpatiko važiuoti dar dar dar dar dar dar… Šiek tiek primena Brugge, nes yra kanalai ir siauri tilteliai per juos, panaši architektūra. Bet tuo pačiu turi ir kažkokią savitą aurą. Labai tylu. Tvarkinga. Tiesa, 1962 beguinage nusipirko Leuveno universitetas, ir dabar ten gyvena studentai ir universiteto darbuotojai. Nieko sau barakai 😀 Užėjome į miestelio miestelyje bažnyčią, kur vyko choristų repeticija. Ilgai paklausyti neteko, nes Gertrūda pradėjo šaukti „NE!” Kas jai nepatiko – taip ir nesupratome. Tikriausiai pats faktas, kad įėjome į vidų, o ne perpetuum mobile lauke. Apėjome per kokią valandikę, pasidžiaugėme ramybe, vaikai palakstė gatvelėmis, kuriomis drąsiai galima lakstyti… Žmonių ten nebuvo – tik studentų porelės meiliai burkavo ant suoliukų.
Pabaigai – Leuven centras. Kadangi vaikai jau buvo praalkę ir labai apsidžiaugė pamatę MacDonald’s, tai ten ir sustojome. Ot, pasisekė! Per vieną ilgą savaitgalį apsilankė golden arches net du kartus! (tiesa, tik berniukai)
Rotušė, kurios statyba prasidėjo 1439:
Šv.Petro bažnyčia – seniausia bažnyčia Leuvene. Manoma, kad pirmoji bažnyčia čia stovėjo jau 986 metais, o dabartinę išvaizdą pradėjo įgauti 1425.
Dar prisėdome lauko kavinėje Oude Markt (Senajame Turguje, t.y. Senojo turgaus aikštėje), kur mudu su Gabrieliumi išgėrėme kavos…
Taigi apėjome tai, ką lengvai buvo galima apeiti su keturiais jau gerą pusdienį einančiais vaikais aplink Rotušę, Šv.Petro bažnyčią, šią aikštę ir pasukome atgal link mašinos. Kadangi buvome pastatę ją šiek tiek toliau nuo centro, tai dar prasiėjome po miestą.
Nustebino tai, kad LABAI daug amerikiečių. Bet taip ne turistų, o studentinio amžiaus jaunimėlio. Ir šiaip – visas miestas, atrodo, pulsuoja studentišku gyvenimu. Gal tą labai pastebėjome, nes to tikėjomės, bet ką aš žinau…juk gali tikėtis ir nepastebėti! O dabar buvo vos ne toks jausmas, kad patekome į kažkokį tai studentišką renginį. Beje, man labai panašus jausmas buvo Švedijoje, universitetiniame Lundo mieste, nors patys miestai ir nėra panašūs.
Kadangi užsibuvome, namo grįžome jau vėlai…mergaites tiesiog nunešėme jau miegančias į lovą, o berniukai nusirengė, nusiprausė ir…irgi keliavo į Miegonis. Išvyka visiems patiko, nes viską darėme neskubėdami, visur buvome tiek, kiek norėjome ir neturėjome jokio tikslo kažką ar kažkiek nuveikti. Džiaugiamės galų gale aplankę šį miestą, nes jau seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome! Taip ir būna: kartais kažkur toliau išsiruošti yra lengviau, nei ten, kas visai arti…
Kadangi nuotraukų pati nedariau, už jas reikia dėkoti Vikipedijai ir Leuveno miesto tinklalapiui. Dank u wel!