Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.
Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…
Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).
Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!
Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.
Kokie buvo pirmieji žingsniai?
Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.
Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)
Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!
Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.
Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.
Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:
” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”
Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.
Stebuklinga karuselė
Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.
Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?
Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.
Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.
Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).
Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.
Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.
Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.
Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!