Šis straipsnis buvo spausdintas „Žvirblių Take”.

Dažnai kalbame apie tai, kaip mokyti vaikus kūrybiškumo. Iš tiesų vaikai iš prigimties yra nepaprastai kūrybingi. Neabejoju, kad tie, kurie turi ikimokyklinio amžiaus vaikų, yra girdėję juos niūniuojant pačias įvairiausias daineles (jie sukuria ne tik žodžius, bet ir melodiją!), deklamuojant sudėtingiausius eilėraščius ir sugebančius „tuščioje vietoje“ susikurti pasaulį, į kurį pasineria žaisdami. Ne kartą teko stebėti vidury prekybos centro staiga pradėjusius šokti arba žaidimų aikštelėje užtraukiančius dainą vaikus. Jie – skirtingai, nei suaugusieji – nebijo, ką „kiti pagalvos“, todėl – atėjus įkvėpimui – jam pasiduoda čia ir dabar. Spontaniškumas. Drąsa būti savimi. Noras išsiskirti ir nesekti minia. Šią dovaną turi kiekvienas mažas vaikas.

Be to, kai vaikas pradeda kurti, jis nesvarsto, „kas iš to išeis“. Ar jums nebuvo taip, kad paklausęs vaiko, ką jis nupiešė, išgirdote tiesmuką atsakymą: „nežinau“. Arba prieš atsakydamas į jūsų klausimą, vaikas susimąsto ir prisipažįsta, kad ,,tiesiog piešė“ ir apie tai iš anksto negalvojo. Pasinerdamas į kūrybos procesą vaikas nesuka galvos dėl baigtinio produkto. Jam įdomus pats procesas. Ir tai jis daro visiškai natūraliai. Pavyzdžiui, keturmetis gali kelias valandas ,,tobulinti“ savo piešinį ir …nesukti galvos dėl ,,galutinio rezultato“.

Taigi ne vaikai iš mūsų, o mes iš vaikų turėtumėme mokytis visiškai pasinerti į tai, ką darome: ką tuo metu jaučiame, kas mums patinka…

Linda Nowicki, tyrinėjusi kūrybiškumą, siūlo keletą pratimų kūrybiškumui lavinti.

1.

Jums reikės balto popieriaus lapo, dažų, teptuko ir kelių indelių spalvoms maišyti. O dabar imkitės kūrybos – maišykite spalvas tol, kol gausite norimą dangaus spalvą. Ir, patikėkite, ji tikrai neturi būti mėlyna. Anądien važiuojant su vaikais į darželį, sūnus neteko amo išvydęs rožiškai oranžinį dangų, pasipuošusį nedideliais baltais debesėliais. Mėlynos spalvos ten nebuvo visiškai. Pasakiškai gražus dangus. O gal jūsų dangus – apsiniaukęs ir pajuodęs prieš audrą? Atsipalaiduokite ir …paleiskite vaizduotę…
2.

Jums reikės kuo didesnio popieriaus lapo ir kelių popierinių vienkartinių lėkščių. Geriausia – jei popieriaus lapas, pavyzdžiui, tapeto atraiža. Ant popieriaus papilkite dažų, įsistokite į lėkštutes ir…pieškite kojomis.
3.

Paskatinkite vaikus piešti klausantis instrumentinės muzikos (be žodžių). Stebėkite, kaip muzika atsispindi jų piešiniuose. Kai su priešmokykline klase pamėginome muzikos sukeltus jausmus išlieti vaizdais, iš pradžių vaikai nesuprato, ko iš jų noriu. Tačiau kai pagaliau suvokė, kad nesitikiu nieko konkretaus, atsipalaidavo. Tarp tų piešinių buvo gražiausi mano matyti penkiamečių-šešiamečių piešiniai.
4.

Iš spalvoto popieriaus iškirpkite du skirtingų formų geometrinių figūrų rinkinius. Vieną tokį rinkinuką pasiimkite sau, o kitą duokite vaikui. Kuris nors kitam nematant iš turimų figūrų sukurkite paveikslą – tegul reiškiasi kūrybiškumas ir fantazija. Kai paveikslas -dėlionė bus baigtas, pasakokite apie jį, o kitas tegul bando atkurti jį iš savų figūrų.
5.

Iš žurnalų iškirpkite įvairiausių paveikslėlių. Klijuokite juos ant popieriaus ir kurkite istorijas. Tokią mintį ir pati buvau išmintijusi. Smagu būdavo žiūrėti kaip vaikai kuria, pavyzdžiui, daržovių istorijas (labai tam tikdavo nemokami reklaminiai prekybos centrų žurnaliukai).
6.

Eidami į lauką, prigriebkite popieriaus ir guašo. Kartu su vaikais patirkite malonumą piešti kankorėžiais, lapais, pagaliukais, akmenukais, t.y. viskuo, ką tik pavyks rasti.
7.

Užmerktomis akimis iš plastilino pabandykite nulipdyti žmogų. Atmerkę akis neužmirškite iš visos širdies nusikvatoti!
8.

Būdamas vaikas, žinia, ne kartą stebėjote debesis… Nepamirškite šio malonumo ir su savo vaikais ar mokiniais! Gamta – puikus įkvėpimo šaltinis. Pamenu, kaip kasmet pradėjus kristi pirmajam sniegui, viską metusi su savo mokinukais lėkdavau į kiemą…fantastinis jausmas! Tą patį galime patirti vasarą išsitiesę ant žolės stebėdami, kokią pasaką seka debesys. Grįžę į vidų, ,,regėjimus“ galite užrašyti ir iliustruoti. Sakoma, kad tokios pasakos – puikus būdas išmokti „skaityti“ vaiko mintis.

Carl Honore knygoje tėvams „Patiriantys spaudimą“ (Under pressure) cituojama vieno geriausių JAV universitetų dėstytoja, teigianti, kad šių dienų vaikai yra gabūs, motyvuoti, tačiau…praradę užsidegimą, praradę kūrybingumą (ačiū Dievui, ne visi!). kodėl? Ogi todėl, kad lėkdami (tempiami) iš vieno būrelio į kitą – nebeturi laiko parkristi ant grindų ir tiesiog…kurti. Juk kūryboje bene svarbiausia – neribojamas laikas. Jeigu vos įsijautęs į žaidimą vaikas nuolat verčiamas jį nutraukti, jis taip ir negali atpalaiduoti savo vaizduotės. Galiausiai pripratęs, kad visas jo laikas yra „užimtas“, jis pamiršta, kad galima žaisti ir be priemonių bei žaidimo „koordinatoriaus“. Žinoma, šiuolaikiniai tėvai manęs nebesuprastų, jei imčiau teigti, kad vaikams nereikia koordinuotos veiklos, kur jie siekia tam tikrų tikslų ir paklūsta socialinėms normoms, tačiau tikrai reikia ir tokio laiko, kai vaikas gali tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti. Tyrimai rodo (Piirto, 1992), kad kūrybingiausi vaikai ateina iš šeimų, kuriose yra tik keletas neginčijamų taisyklių, o visur kitur leidžiama eksperimentuoti ir pasirinkti.

Kas žudo vaikų kūrybiškumą? Henessy ir Amabile (1992) teigia, kad yra keletas kūrybiškumo „žudikų“:

1.

Nuolatinė vaikų priežiūra. Jeigu vaikas nuolat stebimas, jeigu jo elgesys nuolat kontroliuojamas, jis nebedrįsta priimti netikėtų sprendimų, neberizikuoja, o tai daro įtaką ir kūrybiškumui – jis blėsta.
2.

Vertinimas. Jeigu vaikas jaučia, kad mes nuolat jį vertiname ir iš jo tikimės, jis nebesidžiaugia savais pasiekimas, kurie suaugusiajam gali atrodyti „juokingi“ ir siekia įtikti tėvams ir pedagogams, o ne išlaisvinti savo kūrybiškumą.
3.

Apdovanojimai. Jeigu vaikas už menkiausią pasiekimą apdovanojamas, nebelieka vidinės motyvacijos – noro imtis veiklos ne dėl prizo,o todėl, kad ji patinka.
4.

Konkurencija. Jeigu aplinka skirsto vaikus į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“, jei svarbiausia – būti „laimėtoju“, vaikas nebegali gyventi savo ritmu.
5.

Nurodinėjimas. Jei nuolat mokote vaiką, kaip ir ką reikia daryti, vaikas ima manyti, kad originalumas yra nesveikintinas, o tyrinėjimas – laiko švaistymas.
6.

Pasirinkimo nebuvimas. Vaikui reikia leisti daryti tai, kur jį veda aistra ir smalsumas. Jeigu viską vaikui nurodote jūs, dingsta atradimo džiaugsmas ir produktyvumas.
7.

Spaudimas. Nesitikėkite iš vaiko „kažko tokio“. Didžiuliai jūsų lūkesčiai dažniausiai numarina bet kokį vaiko interesą. Ir dar. Beveik visada didelius lūkesčius puoselėjantys tėvai reikalauja iš vaikų to, ko patys negeba padaryti dėl savo amžiaus ypatumų. Kai vaikui per sunku, dingsta motyvacija.

Dirbdama su vaikais, vis prisimdavau šiuos patarimus ir… augau kartu su jais. Rašydama pirmąją (Augame Kartu. Ruduo.) ir antrąją (Augame Kartu. Žiema.) knygas, ypač stengiausi pabrėžti, kad visos užduotėlės – tik gairės, nes kuriant labai svarbu atsipalaiduoti ir…tiesiog džiaugtis procesu. Gaila, kai darželiuose ant sienų kabo vienodi vaikų darbeliai, tačiau nepaprastai smagu, kai įeini į darželį, o ten nustebina ant langų ar sienų besipuikuojantys įvairiausių dydžių, pločių ir spalvų senių besmegenių apskritimai ar trikampiai drugelių sparnai. Juk tikslas – ne formalus, stereotipiškas geometrinės figūros ir pasaulio vaizdinys, o vaikų kūrybiškumas ir fantazija!