Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida yra, na, kaip čia geriau pasakius…ne pagal vieną kurpalių. Kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Mūsų Augustas ir Vilhelmas pradėjo vaikščioti 9 mėnesių (vienos dienos skirtumu!), Morta – 12 mėnesių, o štai Gertrūda – 14  mėnesių. Šiandien, žiūrėdamas į skuodžiančią Gertrūdą, net neįtartum, kad – kai dauguma vaikų jau ne tik žengė pirmuosius žingsnius, bet ir lakstė – ji dar nerodė jokio poreikio vaikščioti. Vilhelmas 1m3mėn, atėjus naujai auklei, padeklamavo jai eilėraštį, o 2m5mėn Morta vos vos pradėjo kalbėti. Šiandien nė neįtartum, kad lietuviškai, prancūziškai ir angliškai kalbanti Morta pradėjo kalbėti taip vėlai, kad jau daug kam šeimoje tai kėlė nerimą.

Šie pavyzdžiai – gyvas įrodymas, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Kai tėvai manęs klausia, ar priimame vaikus su sauskelnėmis į Vaikystės Sodą, visada jiems sakau, kad juk tik susipažinę ir spausdami ranką bei prisistatydami sakome ne amžių, kai atsisakėme sauskelnių, ar ne?! Vadinasi, tai – visiškai nesvarbu. Taip, visi normalios raidos vaikai maždaug 3-4 jau būna be sauskelnių, bet 1-2 metų?! Atsipalaiduokite!

Ir vis dėlto aš esu vertinimo ankstyvajame amžiuje šalininkė. Kodėl? Todėl, kad mes nepaprastai žavimės savo vaikais ir galime nepastebėti, pavyzdžiui, kad nėra progreso. Esmė – progresas. Esmė – vaiko lyginimas su juo pačiu. Jeigu yra progresas, tai didžiulė tikimybė, kad vaiko raida – normali. Bėda prasideda tada, kai tėvai pradeda lyginti su kitais arba beprotiškai stumti vaiką į priekį. Kartais man atrodo, kad normalų vaiką turėti nebėra normalu – visi nori kažin kokių vunderkindų. Labai gerai vienas pažįstamas architektas visai kitame kontekste pasakė: mes matavomės mašinomis. Tai vat dažnai pagalvoju, kad XXI amžiaus tėvai dažnai matuojasi vaikais: kurio greičiau pradės vaikščioti, anksčiau kalbėti, daugiau būrelių lankys ir pan. Aš, žinia, esu ankstyvojo lavinimo šalininkė, tačiau tikrai nemanau, kad trimetis, lankantis intensyvios programos daželį, dar turi lankyti ir tris būrelius:) Na, bet apie viską iš eilės.

Visi mes turim ypatingų poreikių. Visi kartais pasielgiame taip, kad kyla klausimas, ar esame normalūs. Ankstyvojoje vaikystėje šis klausimas turbūt opiausias, nes esame atsakingi už savo vaikus ir linkime jiems geriausio. Gan dažnai – jeigu kam nors, pavyzdžiui, pasiskundžiame, kad vaikui būna pykčio priepuolių, mums sako, kad vaikas tai „išaugs”. Pavyzdžiui, vieniems mūsų draugams net daktarai sakė, kad vaikas išaugs vaikščiojimą ant pirštų galiukų, nors man – jau pirmą kartą pamačius – užsidegė raudona lemputė. Taip pat buvo atvejis, kai pedagogai tėvams nuolat sakė, kad vaikas turi problemų (ir turėjo), o tėvai pervedė vaiką į kitą darželį, kuriame pedagogai, akivaizdžiai, vengė apie problemą kalbėti ir sakė, kad vaikas nebesielgia taip, kaip elgėsi aname darželyje. Tėvai lengviau atsiduso: vadinasi, problema buvo anas darželis ir anie pedagogai. Aš, galvodama apie tą atvejį, vis pagalvoju: gal tas vaikas ir išaugs problemą, o jei ne?! O jei būtų buvę galima anksti įsikišti (kas ir buvo bandyta) ir padėti švelninti pasėkmes, kurios galbūt vėliau darys daug didesnę įtaką, nei yra jaučiame ankstyvojoje vaikystėje. Kaip matote, užduotis nėra lengva: kartais susiduriame su tėvų pasipriešinimu, kartais – su pedagogų, o kartais būna ir abiejų kombinacija, ko pasekoje nukenčia vaikai.

Ne paslaptis, kad daug kam pagrindinė ikimokyklinio ugdymo užduotis – paruošti vaiką mokyklai. Mane silpna nuo tokio tikslo. Toks įspūdis, kad iki septynerių metų vaikas yra kažkoks neaiškus padaras, kurį reikia paruošti kažkam rimtam. Kadangi šiandien jau žinome, jog ikimokykliniais metais, paprastai tariant, dedamas pagrindas visam tolimesniam gyvenimui, tai žiūrėti į šiuos metus vien tik kaip į pasiruošimo metus yra klaidinga iš esmės. Be to, maži vaikai yra žinomi kaip sunkiai pasiduodantys objektyviam (į)vertinimui ir, žinia, ne kartą gero linkintys testavimai pridarė daug daugiau žalos, nei reikėjo.

Kodėl žalos? Todėl, kad iki maždaug aštuonerių metų raida yra tokia sparti, kokia ne(be)būna daugiau niekada gyvenime. Be to, kad ji yra sparti, ji dar yra ir epizodinė ir įtakojama aplinkos: tėvų, ugdymo įstaigos kokybės ir aplinkos, kuri supa vaiką (ir fizinės, ir emocinės). Be to, mažų vaikų neegzaminuosi taip, kaip gali egzaminuoti jau skaitančius ir rašančius – tenka stebėti tai, ką vaikas daro. Bene sunkiausia yra ir tai, kad vaikui visiškai nusispjauti į tai, kad jūs atliekate vertinimą: jeigu jam nebus nuotaikos, tai galėsite šokti sirtakį – jis vis vien nieko nedarys, ko prašysite. Ir bene labiausiai pagrindą iš po kojų išmuša tai, kad vaikas vieną dieną gali nedaryti/neatlikti veiksmo, o kitą – atlikti ir atlikti puikiai. Vadinasi, visavertis (į)vertinimas yra iš tiesų sudėtingas.

Todėl – kai kalbame apie ikimokyklinį ugdymą – turime kalbėti apie neformalųjį vertinimą: stebime vaiką natūralioje aplinkoje ir užrašome tai, ką matome. Tokie stebėjimai/užrašai atspindi vaiko raidą ir, atsižvelgdami į juos, galime atitikti sparčiai (besi)keičiančius vaiko poreikius. Viskas būtų gerai, tačiau pastaruoju metu į ikimokyklinio ugdymo įstaigas atkeliauja vis daugiau formalaus vertinimo, kuris nustato, kuris vaikas yra gebantis, o kuris – ne, kuris jau pasiruošęs mokyklai, o kuris – dar nesubrendęs (tyrimai rodo, kad dažnai vyriškosios lyties vaikai) mokyklai. Tai sąlygojo vis didesnės prarajos tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų atsiradimą, nors, pavyzdžiui, aš visai tuo netikiu. Apie kokią prarają galima kalbėti, tai tiriamiesiems – ketveri?!  Juk vaikas vystosi savo tempu!

Kalbėdami apie ikimokyklinukų vertinimą privalome kalbėti apie:

– Vertinimas turi būti naudingas vaikams. Ne mums, o vaikams.

– Reikia sąmoningai suprasti, kad kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau patikimi ir vertinimo rezultatai. Pavyzdžiui, kognityvinius gebėjimus vertinti iki šešerių metų yra itin sunku.

– Vertindami vaiką turime žvelgti į visumą: jo motoriką (smulkiąją ir stambiąją), jo socio-emocinę raidą, jo gebėjimą mokytis, jo kalbos raidą ir pan. Vertinimas turi vykti toje aplinkoje, kurioje vaikas jaučiasi saugus ir leidžia daug laiko.

– Vertinimas turi būti suprantamas vaikui, t.y. kalba (jeigu vaiko prašome atlikti vieną ar kitą veiksmą) turi būti suprantama vaikui. NIekada nepamirškite, kad vaikas galbūt nepadarė to, ką prašėte padaryti, nes jis tiesiog nesuprato, ko jūs norite.

– Vertinimo rezultatai turi būti aptariami su tėvais ir į jų komentarus turi būti atsižvelgiama, nes – kaip jau minėjau – vertinti ikimokyklinio amžiaus vaiką yra itin sudėtinga: jis gali namuose puikiai atlikti veiksmą, kurio niekada neatlieka darželyje. Vadinasi, vaiko naudai būtinas bendradarbiavimas.

– Visų vaikų vertinimas turi vykti panašiu metu ir visi vaikai turi būti vertinami vienodai – tik taip bus galima įvertinti programos efektyvumą ir – jeigu bus poreikis – palyginti vienos ugdymo įstaigos rezultatus su kitos ugdymo įstaigos rezultatais.

Kodėl man patinka neformalus ikimokyklinukų vertinimas? Todėl, kad jis – nuolatinis. Todėl, kad jis – labiau, nei standartizuotas formalusis – padeda vaikui tobulėti. Todėl, kad – jeigu pedagogas kažko nepamatė vieną dieną – išvysta tai kitą dieną, tačiau tai, ko jis nepamatė, negula dokumentuose kaip faktas. Kita vertus, suprantu, kad daug kam pliusiukai ir minusiukai yra aktualūs ir padeda apibrėžti vaiko gebėjimus, t.y. įdėti vaiką į vieną ar kitą gebėjimų/atitikimo konkrečiam amžiaus tarpsniui dėžutę. Be to, mes, įvertinę, ką gali vaikas, galime skatinti jį tobulėti. Pavyzdžiui, jeigu matome, kad vaikas yra pasiruošęs lipti laiptais – leisime jam lipti laiptais. Vertinimas padeda suprasti, ką

a)vaikas jau žino ir supranta;

b) gali žinoti ir suprasti, jei jam suteiksime galimybę sužinoti/suprasti;

c) dar vaikui per sunku.

Vertinimas geriems pedagogams padeda planuoti veiklas taip, kad jos būti optimalios ir efektyvinti tai, kas nėra efektyvu.

Nereikia pamiršti, kad vertinimas yra naudingas ir patiems vaikams – jeigu vaikai mato savo veiklos progresą, jie mokosi įsivertinti save, o tai – svarbus gebėjimas ateičiai. Pastebima, kad vis daugiau ugdymo įstaigų įtraukia ir vaikus (nuo maždaug 4-5  metų), kad šie papasakotų tėvams apie savo progresą. Taip, įtraukdami tėvus ir patį vaiką, stebėdami vaiką nuolat ir formalųjį vertinimą papildydami medžiaga, gauta stebint vaiką kiekvieną dieną, pedagogai gali maksimaliai objektyviai vertinti ikimokyklinio amžiaus vaiką. Net, sakyčiau, toks vertinimas turėtų būti ir pradinėje mokykloje: vaiko stebėjimas natūralioje aplinkoje; kasdieninių vaiko darbų (į)vertinimas; užduodami vaikui klausimai ir atsakymai į juos; diskusijos visų pedagogų, dirbančių su vaiku ir pan. Taip ne tik suaugusieji gauna maksmaliai objektyvią informaciją, bet ir vaikas pripranta, kad jam reguliariai yra užduodami klausimai, susiję su jo veikla ugdymo įstaigoje.

Ir vis dėlto. Amerikiečiai turi vieną mano mėgiamiausių patarlių: better safe than sorry. Štai čia rasite nuorodą, kuri padės suprasti, kada verta suklusti. Panikuoti? Ne! Suklusti? Taip! Be to, nepamirškite, kad visi vaikai gali turėti šių simptomų – net ir neturintys jokių raidos sutrikimų. Nepamirškite galvoti ir apie tai, kokio stiprumo yra jūsų pastebimi simptomai. Manau, kad, pasižymėję atsakymus į šiuos teiginius ir eidami pas raidos specialistą, Jūs labiau žinosite, kokį klausimą užduoti, o ir tam specialistui palengvinsite jo darbą identifikuojant (arba ne) problemą (nes jos juk gali ir nebūti!).

NORIU PABRĖŽTI: geriausiai Jūsų vaiko raidą įvertins specialistas. Tai, ką skaitysite, NĖRA specialisto rekomendacija. Tai – tik gairės, kurios galbūt nuves Jus pas specialistą ir bus užkirstas kelias problemų (jei tokių yra) įsisenėjimui. Nepamirškite, kad tikrai labai daug ką vaikai išauga. Ir nepamirškite, kad kai ko – neišauga. Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo to, ką jums kiti sako, skaitymas nėra tai, ko reikia „išlaukti”. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie skaito prasčiau, nei kiti, pirmoje klasėje, skaitys prasčiau už kitus ir ketvirtoje klasėje, jei niekas nesiims veiksmų. Tyrimai taip pat rodo, kad tie, kurie skaitė prasčiausiai ketvirtoje klasėje, prasčiausiai skaitė ir aštuntoje – vėlgi, jei niekas nebuvo daryta. Man visada liūdniausia tai, kad kiekvienas metais atotrūkis tarp gerai skaitančių ir prastai skaitančių vis didėja. Todėl – jei vaikas prastai skaito – reikia nieko nelaukti ir aiškintis, kodėl. Žinoma, mes norime, kad mūsų kūdikis būtų…tobulas, todėl yra labai sunku pripažinti, kad jis turi problemų ir vis tikimės, kad „išaugs”. Ir vis dėlto apsaugodami save mes ne visada apsaugome vaiką. Taigi: jeigu įtariate problemą, daug geriau pasitikrinti (visų pirma pasikalbėkite su vaiko pedagogu: jie tikrai mato daug vaikų ir gali atlikti preliminarų vertinimą; jeigu pedagogai ką nors įtaria (nepamirškite, pedagogas nediagnozuoja, tą daro specialistas!), skirkite laiko, keliaukite pas specialistą), nei laukti.

Kitas svarbus niuansas, į kurį verta atkreipti dėmesį: labai dažnai pirmieji problemą pastebi tėvai. Svarbiausia – neimti tos problemos neigti. Jeigu pedagogas sako, kad vaikas „tik truputį” atsilieka, bet jums vis vien neramu – pasitikrinkite. Tyrimai rodo, kad tėvų nuojauta pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais dažnai pasitvirtina: nors jie nesupranta, kas yra „ne taip”, bet anksčiau nei specialistai pajaučia, kad vis dėlto kažkas yra „ne taip”. Jeigu jaučiate nerimą, nepasiduokite. Pavyzdžiui, man buvo kilęs įtarimas, kad Augustas negirdi. Padarėme „namudinius” testus – tikrai negirdi. Nuvedėme vaiką į polikliniką. Pasakė, kad ausies uždegimas, išrašė antibiotikus. Antibiotikus nusipirkau, bet neskubėjau duoti. Nuėjome į privačią kliniką. Ten pasakė, kad ausytėse prisikaupę sieros, reikia išplauti. Išplovėme. Vaikas vis vien negirdėjo (nors man sakė, kad jis girdi, ir aš be reikalo jaudinuosi). Per pažįstamus radome paprastą suaugusiųjų poliklinikos specialistę, kuris nukreipė pas Ališauską arba Sakalinską, nes įtarė, kad vaikas negirdi, nes labai išburkę adenoidai. Patekome Santariškėse pas Ališauską. Diagnozė: dėl alergijų labai išvešėję adenoidai. Spaudžia ausis, ko pasekoje vaikas negirdi. Tikrai negirdi. Išoperavome. Vaikas ne tik girdi, bet ir nebeserga (pirmaisiais metais, kai pradėjo lankyti darželį, tris kartus sirgo plaučių uždegimu ir pan.). Ir visa tai – vien dėl mano užsispyrimo, kad nėra jam jokio ausų uždegimo/sieros, jis negirdi! Bet, tarkim, jūs suklysite. Ką tai  jums kainuos? Na, keletą apsilankymų pas gydytoją, ir tiek. O kiek kainuos neapsilankymas laiku?!?!? Better safe than sorry.

Žinau, kad vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų Lietuvoje pildo progreso aprašus. Labai tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, nes dar tada, kai su kitais ekspertais rengiau „Metodines rekomendacijas ikimokyklinio ugdymo programai rengti” (gūdžiais 2005 metais :)), jau sakiau, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos privalo tą daryti. Smagu, kad tą daro ir valstybinės, ir privačios ugdymo įstaigos (nors dar tikrai ne visos!). Žinoma, čia reikia pabrėžti, kad vertinimo aprašus turi sudaryti specialistai: jeigu ugdymo įstaiga neturi tokių, kurie galėtų sudaryti, reikia ne bandyti, o pasikviesti specialistą, kad padėtų. Kodėl? Todėl, kad vertinimas – rimtas reikalas. Reikia gerai išmanyti ne tik amžiaus tarpsnių ypatumus, bet ir tai, ko galima (ir reikia) tikėtis iš tam tikro amžiaus vaiko. Be to, reikia gebėti ir interpretuoti duomenis (to turi būti apmokyti pedagogai). Geriau jau nevertinti, nei vertinti vien todėl, kad, pavyzdžiui, vertina Vaikystės Sodas 😀 (teko atsigirsti, kad viename darželyje buvo taip pasakyti: jie vertina, tai pasidarome ir mes!) Džiaugiuosi, kad yra iniciatyva ir noras, tačiau tikrai skatinčiau į tai žiūrėti rimtai ir atsakingai.

Šį įrašą įkvėpė tai, kad kaip tik visi tėveliai Vaikystės Sode gavo vaiko progreso aprašus. Mes gavome savo pagrandukės Gertrūdėlės. Skaitydama aprašą išspaudžiau ne vieną ašarą ir pagalvojau, kad šie aprašai – tarsi vaiko pusės metų dienoraštis. Teisybę pasakius, tuos pliusiukus ir minusiukus tik permečiau akimis – viskas ten gerai (aišku, kad gerai, nes jau jau už mėnesio ketveri, o dar buvo vertinta pagal trimečių aprašą – tai kaip ir viskas jau turėjo būti gerai), bet komentarus skaičiau pasimėgaudama. Pasirodo, mano vaikui labai patinka gaminti – yra viena aktyviausių dalyvių kepinių dienomis! Pasirodo, ir pedagogai žino apie „babą be akinukų” ir klausosi Gertrūdos kuriamų dainų ir istorijų… Nežinau, kaip jums, bet man tie aprašai – lobis.

Lobis pedagogams, nes, pildydami aprašus, jie tarsi sustabdo akimirką ir pažvelgia į vaiką tarsi kitomis akimis: peržvelgia pusę metų ir į(si)vertina progresą.

Lobis tėvams, nes per aprašus atsiskleidžia ne tik vaikas ir tai, koks jis yra ugdymo įstaigoje, bet ir tai, kaip vaiką mato kitas suaugęs.

Ir lobis vaikui. Nes, atradęs tą vertinimą tėvų palėpėje po 20 metų, prisimins savo pirmuosius pedagogus ir skaitys tuos aprašus tol, kol akis aptrauks rūkas. Ir pasakos savo vaikams, kaip vaikystėje kepė su mokytoja Lina pyragus ir kaip iš tešlos būtinai suformuodavo ir „mažytį mažytį vaikelį” 😀

Tai vat tiems galams ir vertinimas:

– kad matytumėme vaiko progresą

– kad įvertintumėme, kur vaikas yra šiandien

– kad galėtumėme su tėvais pasidalinti tuo, kaip matome vaiką ugdymo įstaigoje

– kad pažvelgtumėme, ar vaiko raida yra normali ir – jei kyla įtarimų – kreiptumėmės į specialistus

– kad galėtumėme, atsižvelgdami į individualius vaiko gebėjimus, planuoti ugdymo(si) procesą, kad pasiektumėme optimalių rezultatų

Diskusija apie vertinimą radijo laidoje, kurioje buvau pakviesta dalyvauti.

Vertinimas, kuriame dalyvauja (įsivertina) pats vaikas – iš gyvenimo Belgijoje ypatumų.