Šnekasi  mūsų kukutės:

M (apsisiautusi skraiste): Aš – fėja. Ir aš tau sakau, kad eitum ten, pas tuos vaikučius! (Konteksto nežinau. Aut.past.)

G: Ne. Neaaaa. Ne! (ir visaip bando pralįsti pro Mortą)

M: Na, gerai jau. Eik, kur tik nori!

Po akimirkos.

M: Ateik, pažaisim!

Abi mėto kamuoliukus. Abi šaukia viena kitai: Bravoooo!!!

M: O dabar važiuosime namo. Pasakyk au revoir mokytojai.

G: Au revoir!

M: Bet tai šito vaiko šaunumas! 😀 Na, gerai, o dabar sėsk į mašiną. Tik jau dabar neverk, aš gi priekyje sėdžiu 😀

Gertrūda riaumoja.

M: Taip, taip, ten tigras. (visiškai ramiu balsu) Kaip gerai, kad mes mašinoje!

Važiuojam mašina ir staiga kad užklups kruša… Vaikams paaiškinu, kas yra kruša. Morta žiūri žiūri į langą, ant kurio daug ledo gabalėlių ir sako:

Na, bet kiek daug iškrito tų krušiukų!!!

Morta, pamačius statulą:

Mama, čia jie netikri! Čia juos gi nufotkino ir padėjo! 😀

Gertrūda neina miegoti. Tiksliau, eina, bet…stovėdama. Aš sėdžiu ant lovos su knyga, o ji atsistoja, įsikniaubia man į petį, malasi…malasi ir užmiega. Kai ji taip „malasi” klausiu:

A: Gertrūdėlė, tu nenori atsigulti?

G:Ne.

A: Miegosi stovėdama kaip arkliukai?

G. Tiuti yhaaa 😀 (Gertrūda miegos stovėdama kaip arkliukas). Ir juokiasi.

Einame visos trys miegoti: paskaitėme pasaką, susiglaudusios gulime ir juokaujame. Gertrūda vis atsisėda (ji dabar nemėgsta eiti miegoti). Morta pažiūri į ją ir sako:

– Kaip smagu, kad aš turiu šią vienintelę seserytę…