Žinote, kartais būna be galo sunkių dienų. Savaičių. Tokia man buvo praėjusi savaitė. Ach, tiesa, šiandien yra penktadienis, tai ne ši praėjusi (bet dar nepasibaigusi) savaitė, o ta, kuri jau visa ir buvo, ir pasibaigė. Ji buvo tokia ilga ir tokia sunki, kad penktadienį jau sviro rankos. Patikėkite, man taip retai būna. Ta diena, kai aš pasakau, kad man norisi išvykti į negyvenamą salą, būna reta. Tai reiškia, kad prikapsėjo. Na, žinote, kaip būna, kad prikapsi…
Kas man prikapsėjo?
Visų pirma, viena mūsų administracijos darbuotoja pamatė kaip viena mūsų mokytoja tikrai labai negražiai elgėsi su SAVO vaiku. Kaip ji tai pamatė? Ogi mieste! Mes tuoj pat visi sėdome, kalbėjomės, tačiau neturėjome pakankamai drąsos pasakyti, kad tas žmogus daugiau nebegali dirbti pas mus. Tiesiog nebegali. Kodėl? Todėl, kad pasidavėme tam man iš esmės be galo nepatinkančiam: „O gal jai bloga diena buvo?!”, „O gal tas vaikas išvedė iš kantrybės?!”, „O tai tau jau blogų dienų nebūna, ar ne?” ir t.t. Ir aš visą savaitę tą skaudulį nešiojausi. Kad nepasakiau. Nes, matote, nepatogu. Nemalonu. Be to, tėvams irgi nepatiks, kad mokytoja keičiasi. Ir t.t. ir pan. Žodžiu, įsivėliau į „ką kaimynas pasakys” peripetijas, kurioms iš visos širdies nepritariu. Pasijutau, tarsi būčiau politikas, kuris visada pasisako už skaidrumą ir staiga sužino, kad jo komandos narys ima pakišas. Ir nežino, ar išsiskirti su tuo žmogumi, nes, na, šiaip jis „geras žmogus ir darbuotojas”. Bet ar tikrai? Ar tikrai jis čia tik vieną kartą suklydo?
Visų antra, taip jau atsitiko, kad vieno padalinio vadovė paprašė manęs pakalbėti su darbuotoja, kuri nusprendė, kad vis dėlto nėra pakankamai mylima pas mus. Be to, mes, anot jos, kai kuriuos darbuotojus labiau mylime, labiau pastebime, o jie nebūtinai yra geresni darbuotojai, kai kurie tik „garsesni” darbuotojai. Aš, žinoma, pagalvojau, kad labai liūdna ir skaudu, jei žmogus taip jaučiasi; mes tikrai nenorime, kad taip jaustųsi; reikia kažką daryti. Pasikalbėjome su padalinio vadove, nutarėme, kad visos kartu pasikalbėsime. Kalbėjome visos trys 2.5 valandas. Kai pagalvoji, žvėriškai daug. Bet, kaip sakant, jei reikia, tai reikia. Ir galiausiai tas žmogus pasako, kad „dabar taip bus geriau” ir maždaug ačiū už viską, iki. Kadangi labai daug investavome ir laiko, ir pastangų, iš pradžių apima liūdesys, po to – pyktis.
Galiausiai viskas tiesiog, atrodo, krito iš rankų: studijų iššūkiai, bandymas būti keliose vietose (ir net valstybėse!) vienu metu (ir, atrodo, visur reikia tavęs ir visur būtent DABAR!), kasdieniniai darbai ir nekasdieniniai projektai, kurie reikalavo susikaupimo, pastangų, o aš negalėjau dirbti savo darbų, nes mane nuo jų atitraukdavo tai vienas, tai kitas marmalas. Kiekvieną kartą atsitraukus grįždavau grieždama dantimis, nes, na, man mano darbas be galo be krašto mylimas, bet kai reikia kas sekundę minutėlei atsitraukti, tai, atrodo, galėtum pravirkti. Galiausiai pasijaučiau, kad esame „išsitaškę”, kad nesame susitelkę į savo esmę ir prasmę. Galvojame apie marmalus visokius, jie užima didžiąją dienos dalį, kai mes juk turime keisti Lietuvą, po galais! Žodžiu, pasijutau taip, kaip, sako, žmonėms būna 🙂 Ir tas jausmas buvo labai nemalonus.
Ir štai pirmadienį išskrendu į Švediją. Važiavome susitikti su Futura Skolan valdyba, vadovais, aplankyti jų darželių ir mokyklų bei pasikalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą. Kadangi turime daug darbų ir klausimų, kuriuos reikia aptarti su mokyklos vadove, susirenkame visus dokumentus ir jau skrydžio metu imame kalbėti apie darbus. Taip kalbame – su oficialios vakarienės intarpu – iki paryčių. Galiausiai paskutinėje užeigoje mūsų net klausė: kokia kalba jūs čia DIRBATE? Nes mes ant viso stalo išsidėliojome programas, tvarkaraščius, įstatymu ir nutarimus ir – visiems aplink gurkšnojant alų bei vyną – susidėliojome kitų mokslo metų strategiją.