Vieną gruodžio rytą išgirdau kaip kažkas bilsteli į mūsų pašto dėžutę. Tiesa, pašto dėžutės neturime – laiškai tiesiog nukrenta ant koridoriaus grindų pro skylutę duryse (prie durų). Paprastai neišgirstu, o tądien išgirdau. Nusileidusi radau siuntinuką. Laaabai apsidžiaugiau, išvyniojusi Indrės, Margirio ir Upytės dovaną – profesinę knygą:)))Šios knygos parduota virš 4 milijonų kopijų. Jos autorius – dr.Thomas Gordon (psichologas)- buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai gauti, yra aštuonių knygų autorius ir gavęs daugybę apdovanojimų už savo veiklą ir pasiekimus.
RET prasidėjo maždaug prieš 40 metų. Programos tikslas – išmokyti tėvus efektyviau bendrauti su vaikais ir spręsti konfliktus taip, kad visi būtų laimėtojai. Teigiama,kad knyga išmokys:
– vengti nusileisti vaikams;
– klausyti vaikų taip, kad jie kalbėtųsi ir kalbėti su vaikais taip, kad jie klausytųsi;
– tėvus, kaip išmokyti vaikus patiems spręsti kylančias problemas (o ne laukti, kol jas išspręs tėvai);
– naudotis „niekas nepralaimi” metodu sprendžiant konfliktus.
Knyga taip ir vadinasi: „Parent Effectiveness Training. The Proven Program for Raising Responsible Children”.
Kadangi ne vienai ir net ne dviem draugėms pažadėjau pasidalinti mintimis, kurios kilo perskaičius šią knygą (ir, žinoma, apie ją pačią), skubu tą ir padaryti.
1. Tėvus kaltiname, tačiau jų nemokome tėvystės meno. Iš tiesų. Anksčiau vaikus augindavo visas kaimas, šiandien – duok Dieve, kad bent abu tėvai. Kartais kūdikis, kurį moteris pirmą kartą paima į savo rankas, būna…jos. Tiesiog jai niekada anksčiau nebuvo tekę laikyti kūdikio. Ką ir kalbėti apie mažų vaikų auklėjimą. Ar kas nors padeda tėvams tapti efektyvesniais tėvais? Knygoje rašoma: milijonai tėvų ir motinų kasmet imasi vieno sunkiausių darbų, kokį tik galima įsivaizduoti – tėvystės. Kas atsitinka tada? Savo vaikus auginame taip, kaip buvome auginti patys arba bandome keisti tai, kas mums nepatiko. Taigi nors visuomenė pasikeitė be galo be krašto, tėvystė per tuos (kaip teigia Gordon) tūkstantmečius nepasikeitė. Toks įspūdis, kad mes ignoruojame visus naujausius psichologinius, medicininius, edukologinius ir pan. tyrimus. Galų gale ir kaitą, kuri buvo nuolatinė visą tą laiką.
2. Tėvai yra žmonės, o ne Dievai. Kai tampame tėvais, atsitinka vienas keistas dalykas. Pasikeičia žmonės, pasikeičia jų elgesys: Jonas ir Onutė Jonaičiai staiga tampa Ponu ir Ponia Jonaičiais, Tėvais:) Žmonėms atrodo, kad jie nebegali būti savimi, nebegali rodyti savo emocijų. Suprantama – tėvai nori būti geresniais už paprastus mirtinguosius:) TAČIAU. Tai, jog mes užmirštame, kad esame paprasčiausi žmonės, yra viena pirmųjų tėvystės klaidų.”Paprastas” žmogus nėra nuoseklus savo jausmuose, ne visada jaučia beribę meilę savo vaikams, ne visada yra besąlygiškai geranoriškas ir tolerantiškas, ne visada aukojasi dėl savo vaikų, ne visada yra sąžiningas ar nedaro tokių klaidų, kurias darė jo tėvai.
Vieni tėvai iš prigimties yra tolerantiškesni už kitus. Tokie tėvai yra tolerantiškesni ir aplinkiniams, ir savo vaikams. Su tokiais žmonėmis lengva bendrauti ,ir visi tokių pažįstame. Tačiau yra ir kita žmonių grupė – mažiau tolerantiški. Šie žmonės „žino”, kaip kiti turi elgtis, koks elgesys yra „teisingas”, o koks – ne (ne tik vaikų, bet visų žmonių apskritai). Su tokiais žmonėmis paprastai sunkiau bendrauti, nes jie nepriima jūsų tokių, kokie esate (arba bijote, kad taip bus). Ar jums nėra tekę matyti tėvų, kurie elgiasi su savo vaikais taip, kad jūs pagalvojate, jog jie iš tiesų galėtų daugiau atsipalaiduoti? O gal manėte, kad jiems reikia „rimčiau” pažvelgti į vaikų auklėjimą? Pagalvokite, kuriai grupei priklausote Jūs.
Dabar perkelkime viską į vaikų pasaulį. Sekant tokia logika, nenuostabu, kad…kai kuriuos vaikus sunkiau priimti tokius, kokie jie yra. Manau, tie, kas dirba (yra dirbę) pedagoginį darbą, puikiai supras, apie ką aš kalbu. Tačiau iš esmės…su tuo susiduria ne tik pedagogai, bet ir tėvai. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas agresyvus, labai aktyvus ar…tiesiog paveldėjo tokias savybes, kuriomis nesižavite. Gordonas rašo, kad mintis, kuri taip plačiai skleidžiama, kad tėvai visus vaikus myli vienodai, yra vienas didžiausių mitų, privertusių daugybę tėvų jaustis kaltais. Taigi…normalu, jei širdis labiau linksta prie vieno iš vaikų. Iš tiesų. Man – dirbant su vaikais – ŽIAURIAI patikdavo kai kurie vaikai. Jie tiesiog užkariaudavo širdį jau pirmąją dieną, o kitus pamildavau su laiku. Per visus 10 metų buvo tik vienas vaikas, kurio niekaip, na, niekaip nesugebėjau pamilti.
Kitas dalykas. Tolerancija vaikui nėra statiška. Tai – kintantis dydis. Žodžiu, tam tikru metu tam tikroje situacijoje galite būti daug atlaidesnis ir švelnesnis, nei būtumėte kitaip susiklosčius aplinkybėms. Net jūsų nuotaika tuo momentu daro įtaką, kaip reaguosite į vieną ar kitą vaiko poelgį. Jeigu esate geros nuotaikos, kupinas energijos bei sveikas – didelė tikimybė, kad būsite tolerantiškas ir vaiko elgesiui. Jeigu esate pavargęs, susierzinęs…gali suerzinti vaiko elgesyje net tai, kas paprastai niekada nesuerzina. Taigi…nenuosekliam būti yra NORMALU. Žmogus, kuris yra nuoseklus, negali būti savimi. Taip ignoruojamas faktas, kad vaikai yra skirtingi, mama ir tėtė yra du atskiri žmonės , ir situacijos yra skirtingos!
Neabejoju, kad visi (ar bent jau dauguma) esame skaitę, jog tėvai vaiko(ų) akivaizdoje turi sutarti. Gordono nuomone, tai – NESĄMONĖ, ir vienas labiausiai įsišaknijusių mitų. Kita labai dažnai daroma klaida – noras būti „geru”. Tėvai dažnai pritaria vaikui, nusileidžia jam, nors širdyje to visai nenori daryti. Vaikai yra jautrūs ir puikiai „pagauna” tuos signalus. Ar esate patekę į situaciją, kai visa kūno kalba rodo, kad žmogus ant jūsų pyksta. Jūs klausiate, kas atsitiko, o tas žmogus sako, kad „nieko”. Negalvokite, kad vaikas nepajaučia ir nesupranta. Tačiau jis iš tiesų nesupranta…ką jam daryti, nes jūs siunčiate vieną signalą, o sakote – kita. Toks vaiko „supančiojimas” veikia jo psichologinę sveikatą. Jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, pradeda jaustis nemylimas: jis pradeda „tikrinti” ribas, įsitempia, jaučiasi nesaugus ir t.t. Be to, nebepasitiki savo tėvais ir netiki jų nuoširdumu. Išvada – būkite nuoširdūs. Jei pykstate – pasakykite. Jei nusivylėte – pasakykite.
Ir dar. Psichologijoje ir edukologijoje paplitęs posakis: sakyk vaikui, kad nepatinka jo elgesys, o ne jis pats. Iš tiesų dirbdama su vaikais pastebėjau, kad tai – efektyvu. Žinoma, jeigu visą laiką „ėsite” vaiką dėl jo elgesio, tai jis gali pradėti galvoti, kad jums nepatinka ne tik jo elgesys, tačiau, manau, jei pasakote taip sudrausmindami vaiką, tai tikrai efektyviau, nei užsipulti patį vaiką. Gordonas mano, kad vaikui – jokio skirtumo. Jo nuomone, jei jūs netoleruojate tam tikro elgesio, tai vaikas mano, kad netoleruojate ir jo. Jo nuomone, tai tas pats kaip kai kurių tėvų sakoma frazė, kad fizinė bausmė vaikui yra skausmingesnė jiems, o ne vaikui. Anot jo – būkite sąžiningas ir pasakykite, kad jus erzina VAIKAS, kai elgiasi vienaip ar kitaip. Tada būsite nuoširdus. Na, vis vien man sunku pritarti šiai minčiai…Kodėl? Dėl to, kad manau šitaip: vaikas nori draugauti, nori sutarti. Tačiau vaikas mąsto labai konkrečiai. Jeigu sakau: man nepatinka, kad tu šūkauji, kai miega sesė, jis gali pasirinkti: daryti tai, ko aš noriu, ar to nedaryti, bet jis ŽINO, ką galėtų keisti. Jeigu aš pasakyčiau: Tu blogas!, jis nė neįsivaizduotų, ką jam dabar daryti. Teko kalbėti su jau suaugusiu žmogumi, kuris labai panašiai jausdavosi vaikystėje, kai tėvai neįvardindavo, koks jo elgesys nepatikdavo, o tiesiog vis „išsiliedavo”, kad jis „blogas žmogus”…
Judam toliau…
Vienas svarbiausių RET principų – nustatyti, kieno tai problema. Bėda ta, kad labai daug tėvų sprendžia ne savo, o savo vaikų problemas taip atimdami iš jų galimybę išmokti spręsti problemas savarankiškai. Jeigu nepatenkinami JŪSŲ poreikiai, tai problema – JŪSŲ (vaikas viską daro lėtai, kai jūs skubate; vaikas pamiršta paskambinti, kad vėluos ir pan.). Jei vaiko – VAIKO (vaikui per sunkūs namų darbai; vaikas susipyko su draugu/mokytoja; vaiką atstūmė buvęs draugas ir pan). Ir, žinoma, yra zona „be problemų”: kai vaiko elgesys nesukelia nepatogumų nei jums, nei jam pačiam.
Anot Gordono, savo problemas vaikas turi spręsti pats, nes:
a) jis tikrai gyvenime susidurs su įvairiausiomis problemomis;
b) vaikai turi neregėtą potencialą sprendimams atrasti;
c) jeigu tėvai pasiūlo išeitį, vaikai taip ir neišmoksta spręsti problemų savarankiškai: turėsite vaiką, kuris – vos susidūręs su problema – iškart bėgs pas jus.
d) tėvams vaikų problemų sprendimas ne tik našta, bet ir…neįmanomas. Niekas neturri potencialo spręsti kitų problemas.
e) kai (jei) tėvai supranta, kad vaiko problema – ne jų, jie daug geriau gali patarti ir padėti vaikui pačiam priimti/atrasti sprendimą.
f) vaikams reikia pagalbos, tačiau dažniausiai ji yra…išklausymas. Jūs išklausote, tačiau atsakomybė už sprendimo radimą ir jo įgyvendinimą priklauso vaikui.
Taigi įpraskite savęs klausti: KIENO ŠI PROBLEMA??? Atsakę į šį klausimą, pasirenkate tolimesnę veiksmų strategiją: klausymas, jei tai vaiko problema ir konfrontacija, jei tai jūsų problema. Jeigu (kai) išmoksite sėkmingai taikyti šias strategijas, padidinsite savo „be problemų” zoną, vadinasi, geriau patenkinsite vienas kito poreikius ir gyvenimas teiks daugiau džiaugsmo.