Kadangi ryt keliaujame į spektaklį „Grybų karas”, tai skaitėme ne įprastą knygą apie kompozitorius ir instrumentus, o J.Marcinkevičiaus „Grybų karą”. Su visa pagarba poetui, bet skaičiau vis peršokdama tekstą. Be to, tekstas buvo labai į temą šiandien Sodelyje vykusiems mokymams kaip vengti stereotipinio mąstymo ir stereotipinio vaikų ugdymo, kurį vedė lektorė iš EIGE.  Seminaras daug kam atvėrė akis, kaip nekalti dalykai (frazės, žaislai ir pan.) vis dėlto nėra jau tokie nekalti. Smagu, kad mokytojai po seminaro džiaugėsi, kad jis įvyko ir jautėsi pasisėmę itin naudingų žinių.

Štai keletas perliukų, kuriuos prašokau:

Beveik galvą duodu nukirsti, kad būtų sakančių: juk čia klasika!; ką tu čia dabar kabinėjiesi?!; tai dabar įsivaizduosime, kad tokie dalykai veikia?! Veikia. Ir dar kaip. Iš tokių smulkmenų – lašas po lašo – vaikas konstruoja savo pasaulėvaizdį. Kokio konstrukto savo vaikui norite jūs? Aš žinau, kokio. Todėl šių posmų ir neskaičiau. Juk jau nebeskaitome klasikos, kaip katė gerai atlupo savo vaikus, nes jie jos neklausė. Tiek jau suprantame, kad nedera XXI amžiuje. Bet skaityti apie bobas neišmanėles – kodėl gi ne, ar ne? Juk tai eilėraštis, juokas…

Laukiu nesulaukiu, koks bus spektaklis – būtinai parašysiu.