Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo 😀 Taigi šią knygą „prarijau”. Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius…) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos…

Pasipuikuosiu – buvau teisi (dėl mergaitės). Dabar – kai jau praėjo visos kokios 12 valandų nuo knygos perskaitymo – galiu tik pakartoti, kad įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą. Ir ne per literatūros pamokas. O per etikos/psichologijos. Ir skirčiau jai (kaip mokytoja) tikrai daug laiko. Tiek daug, kad vaikai kiekviena savo ląstele pajustų knygos problemas, o iš tiesų – problemas, esančias šalia pat. Surasčiau jiems youtube tą filmuką apie paauglę mergaitę viename Vilniaus rajone, kurią klasiokai įmetė į šiukšlių konteinerį ir juokėsi (kažkas filmavo, tačiau niekas neturėjo stuburo imti ir apginti ją, neleisti jos ten įmesti…). Ir, atrodo, dar daug daug padaryčiau, nes…nuo pat to laiko, kai sąmoningai pradėjau galvoti apie santykius tarp vaikų, manau, kad suaugusieji privalo įsikišti, privalo užkirsti patyčioms kelią, nes jos…gniuždo, žudo, naikina… Ir absoliuti nesąmonė, kad jos užgrūdina ir tvirtina charakterį. Didesnės (nesąmonės) nesu girdėjusi!

Manau, kad šį knyga ypač aktuali XXI amžiaus vaikams (ir jų tėvams!). Nesiginčysiu, kad yra ir kitų panašių ir aktualių knygų (kaip, tarkim, V.Železnikovo „Baidyklė”), tačiau kiekviena knyga turi ir savo auditoriją: „Baidyklę” galima skaityti jau su 5-6okais, o „19 minučių” skaityčiau jau su vyresniais, nes problemų spektras – didesnis (ir ankstyvi lytiniai santykiai, ir požiūris į ginklus, ir patyčios, ir pritapimas prie bendraamžių, ir tėvų-vaikų (bei pedagogų-mokinių) santykiai paauglystėje, ir požiūris į seksualines mažumas, ir tolerancija kitokiems, ir gyvenimo prasmės paieškos, ir teisingumo supratimas…sąrašą galėčiau tęsti).

Pasiskaičiau apie tokį tikrą įvykį Columbine gimnazijoje (JAV). Daug kas panašu: net ir tai, kad prieš įeidami į mokyklą paaugliai (Columbine jie buvo 2) mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje dėmesiui nukreipti susprogdina savadirbę bombą. Iš berniukų tyčiojasi, jie nepritampa, siunčia jiems homofobines „remarkas”…irgi taip pat. Čia- kaip ir knygoje – nemažas vaidmuo tenka agresyviems kompiuteriniams žaidimams. Gal dėl to akimirkomis atrodo, kad knygai kažko trūksta, nes ji iš tiesų yra per daug tikroviška ir per mažai grožinė??? Net nuo tos minties purto.

Beje, 2002aisiais JAV Slaptoji Tarnyba išspausdino ataskaitą, kurioje buvo analizuojamos 37  mokyklose įvykusios žudynės. Išvados:

– Tokie incidentai retai būna impulsyvūs. Vadinasi, jie yra planuojami.

– Beveik prieš visus juos buvo žmonių, kurie žinojo, kad kažkas įvyks. Kodėl apie tai niekam nebuvo papasakota?

– Dauguma užpuolikų prieš tai būsimoms aukoms negrasino.

– Nėra jokio „užpuoliko tipo”

– Daugumos užpuolikų elgesys kėlė aplinkiniams susirūpinimą arba tarsi prašėsi pagalbos

– Dauguma užpuolikų buvo susidūrę (ir sunkiai dorojosi) su asmeninėmis nesekmėmis, galvojo apie ar net bandė nusižudyti

– Daug užpuolikų jautė, kad iš jų tyčiojamasi ir/ar jie persekiojami

– Daug užpuolikų žinojo kaip naudotis ir/arba turėjo priėjimą prie ginklų

– Daugeliu atvejų vienaip ar kitaip įsivėlę buvo ir kiti vaikai

– Nepaisant teisinių priemonių, dauguma išpuolių buvo sustabdyti kitomis priemonėmis (juk policininkai dažniausiai atvykdavo jau po visko…)

Baisu, baisu, baisu…

Galvoje vis sukasi mintis, kad ten – begalė aukų. Taip, žuvo 10…bet visi tie sužeisti, kurių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis? visi tai matę, kuriems visą gyvenimą sapnuosis košmarai? žuvusiųjų artimieji? šaudžiusiojo tėvai, kurie veria prisiminimus tarsi karolius…apie savo mažą mielą jautrų berniuką, kuris taip norėjo eiti į mokyklą? Ir iš tiesų jis toks ir buvo. Mielas jautrus berniukas. Bet net mokytoja ne dirbo su  „kietuoliais”, o patarė mamai mokyti sūnelį „kietumo”, atsikirsti, šnioti atgal… Taip ir aidi man galvoje pažįstamų balsai, kurie didžiuojasi savo vaikais, kurie „duoda atgal”……………………………………………………………………. Tam tikra prasme mes Lietuvoje irgi esame įsisukę į tą patį užburtą ratą.

Taip pat siūlau paskaityti šios – dabar jau suaugusios moters – pasakojimą apie savo jaunystę. Skaičiau ir taip ir norėjosi siųsti visiems, su kuriais esu kalbėjusi ir kurie man yra bandę įrodyti, kad „truputėlis patyčių – nieko tokio”, kad „visi vaikai pasityčioja”, kad patyčios „užgrūdina” ir pan.

VIS DAR MANOTE, KAD PATYČIOS UŽGRŪDINA???

P.S. Per visą knygą labiausiai erzino tai, kad „kindergarten” verčiama kaip „vaikų darželis”. Juk tai – priešmokyklinė klasė, kuri JAV jau yra formaliojo ugdymo dalis!!! Keista, kad vertėjai neužkliuvo, kad vaikas – penkiametis – naujokas „darželyje”, kad tai trunka tik vienerius metus ir t.t. ir pan. Nors šiaip vertimas geras, paaiškinti ir kultūriniai dalykai. Tik va čia prašauta ir visą knygą labai erzino 😀 Pasidalinau su Gabrieliumi, tai jis sakė, kad jį baisiai erzino, kad „Haryje Poteryje”  „detention” – palikimas po pamokų  – verčiama „areštas”. Sakė, kad ir jis niekaip nesuprato, kaip vertėjai neužkliuvo 😀 Bet, sakė, kad po dviejų knygų tai liovėsi erzinę, priprato 😀 Na, aš priprasti nespėjau…