Žinote, kaip tėvai dažnai sako? Kokią mano įtaka, jei vaikas visą dieną leidžia ugdymo įstaigoje? Be jokios abejonės, daug didesnę įtaką turi ugdymo įstaiga, o ne aš! Ir vis dėlto. Vienas pirmųjų tėvus nustebinusių rezultatų paskelbė R.M.Clark dar 1990 metais. Jis suskaičiavo, kad, sudėjus atostogas, savaitgalius, vakarus ir t.t. 70% savo laiko (kurį yra atsibudęs!) ugdymo įstaigą lankantis vaikas praleidžia NE ugdymo įstaigoje.  Netikėta, ar ne? Po to jau sekė devynios galybės tyrimų, įrodžiusių, kad…

– kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas;

– kuo veikla yra labiau susijusi su pačiu vaiku, tuo efektyvesnis yra tėvų įsitraukimas. Pavyzdžiui, tai, kad jūs auklėtojai duodate pinigų priemonėms nupirkti, yra mažiausiai efektyvu. Jeigu ateina paskaityti pasakos vaiko grupei, jeigu savanoriaujate (pavyzdžiui, per mamadienį) vaiko grupėje, yra labiausiai efektyvu. Vidutinis efektyvumas yra tada, kai, pavyzdžiui, jūs siuvate rūbus vaikų Kalėdiniam renginiui KARTU su vaiku išrinkdami medžiagą, apie tai kalbėdami ir t.t. ir pan.

Mokslininkai jau sutaria, kad bene didžiausia problema valstybiniame švietime dažniausiai yra ne lėšų stygius, ne nekompetetingi pedagogai (nes jų nėra TIEK daug!), ne prasta vadyba, o menkas tėvų dalyvavimas ugdymo(si) procese. Dešimtis metų atliekami moksliniai tyrimai liudija, kad moksleiviai, kurių tėvai aktyviai dalyvauja:

a) gauna geresnius pažymius;

b) geriau baigia vidurines mokyklas;

c) geriau išlaiko egzaminus;

d) yra labiau motyvuoti;

e) labiau pasitiki savimi;

f) vėliau (arba net nepradeda) vartoti alkoholį, tabaką, narkotikus;

g) vėliau pradeda lytinius santykius;

h) yra mažiau agresyvūs.

Įsivaizduojate: šeimos dalyvavimas geriau parodo, kokie bus vaiko akademiniai rezultatai, nei šeimos socioekonominė padėtis? Vadinasi, tiesiog atidavę vaiką į privačią mokyklą ar privatų darželį ir tikėdamiesi, kad tai leis mums nedalyvauti, nes gausime „viską įskaičiuota”, tam tikra prasme mažina tikimybę, kad iš tiesų bus gerai? Nes nė viena ugdymo įstaiga – net ir pati fantastiškiausia –  ir nė vienas – net ir pats nuostabiausias – pedagogas NIEKADA neatstos vaikui tėvų.

Mokslininkai D.L.Williams ir N.F.Chavkin savo straipsnyje prestižiniame Educational Leadership žurnale rašė, kad švenčių organizavimas, lėšų rinkimo renginių organizavimas, savanoriavimas ir kitas aktyvus dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje sąlygoja tai, kad vaikas pasiekia aukštesnių rezultatų. Atrodo, ką bendro turi tai, kad jūs, pavyzdžiui, per mokslo metų pabaigos šventę kepsite mėsainius ir vaiko akademiniai rezultatai, ar ne? Man pačiai tai dažnai yra mįslė. Ir tuo pačiu neįtikėtinai nuostabu (ir baugu!), kaip viskas mūsų gyvenimuose yra susiję.

Kokie dar indikatoriai yra gyvybiškai svarbūs?

1.  Tėvų lūkesčiai. Kai buvau konferencijoje Atėnuose susitikusi Reggio Emilios vieną iš pagrindinių žmonių ir jos paklausiau, kas išskiria Reggio Emilia metodą iš visų kitų, ji atsakė vienu sakiniu: tai, kad mes į kiekvieną vaiką žiūrime kaip į genijų. Tik nepakliūkite čia į spąstus! Viena yra matyti kiekviename vaike kažką genialaus, o kita…tikėtis iš kiekvieno vaiko kažko genialaus. Ar jaučiate skirtumą? Viena yra tai, kad jūs MATOTE, o kita – kad jūs NEmatote. Ir tada spaudžiate vaiką. Ir jis niekada nėra pakankamai geras, pakankamai žavingas, pakankamai….tiesiog jis yra nepakankamai kažkoks, nes jums atrodo, kad jis – genialus. Ir jis yra genialus, bet in his own way, taip sakant. Esu mačiusi ne vieną vaiką, kuris spardė pianiną, nes tėvai norėjo, kad jis grotų, o jis – nors ir turėjo klausą- tiesiog to nekentė. Čia ir kyla amžinoji dilema: ar spausti, ar paleisti?! Aš manau, kad lūkesčiai turi būti aukšti. Bet išmintingi. O tai ir yra didžiausias tėvystės menas – būti išmintingais tėvais.

2. Tėvų lūkesčiai vs rezultatai. Tyrimai rodo, kad tų tėvų, kurių lūkesčiai didesni, vaikų rezultatai yra geresni. Taškas. Įsidėmėkite: išmintingi ir aukšti. Mantra: tu gali! Žinoma, galima vaikui leisti neišnaudoti jo potencialo ir visaip jį apkamšyti pagalvėlėmis, kai jis sako, kad jis negali, kad nesupranta, kad jam sunku. Žinoma, kad galima. Kita vertus, daug sunkiau įrodyti, kad jis gali, kad pasistengęs supras, kad niekas niekam nėra visada lengva: reikia daug ir sunkiai dirbti, jei nori rezultatų. Vien pedagogai to tikėjimo ir pasitikėjimo neįkvėps ir nesužiūrės – tam reikia bendradarbiavimo, bendrų lūkesčių, tęstinumo ir …net tam tikra prasme sėdėjimo ant uodegos.

Tad kokia yra bėda? Bėda ta, kad dauguma tėvų nežino, kaip jie gali įsitraukti. Pavyzdžiui, pradeda su mokytojais diskusiją apie tvoros aukštį. Na, tvoros aukštis gal ir būtų objektas diskusijai, jei tvora būtų per žema, t.y. nesaugi vaikams, bet iš esmės tai nėra pats efektyviausias būdas dalyvauti vaiko ugdymo(si) procese. Bet štai ne tik pastebėta, bet ir įrodyta, kad tie vaikai, kurie skaito ne tik darželyje, bet ir namuose (garsiai tėvams), greičiau pradeda skaityti sklandžiai ir jau antroje klasėje išsiskiria platesniu žodynu nei tie vaikai, kurie skaito TIK darželyje.

Kaip dar tėvai gali įsitraukti? Yra keletas įsitraukimo būdų. Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra „naminis” būdas – kai jūs namuose skiepijate tas pačias vertybes ir skatiname įpročius/įgūdžius, kurie skatinami ugdymo įstaigoje (dėl to labai svarbu išsirinkti ugdymo įstaigą ne tik pagal tai, ar ji arčiausiai namų, bet ir pagal tai, ar ten vaikui bus skiepijama tai, kas norite, kad būtų). Keletas konkrečių pavyzdžių:

– jau ikimokyklinio amžiaus vaikas turi savo ir tik savo namų ruošos darbų;

– pradinėse klasėse pamokos ruošiamos tam tikroje vietoje tam tikru laiku;

– namuose nekompromisinis požiūris į ėjimą miegoti, vakarienę ir pan. (po to tai persikelia į, pavyzdžiui, saugumo taisyklių laikymąsi darželyje);

– kontroliuojamas TV turinys;

– vaikų užimtumas: jau lankantys mokyklą vaikai yra užimti popamokine veikla, nesišlaisto;

– darbo įgūdžių formavimas: jeigu nori pasiekti – reikia ilgai ir sunkiai dirbti; baigiam tai, ką pradėjome; esame atkaklūs ir užsispyrę siekdami užsibrėžtų tikslų; esame savarankiški ir pan.

– iškeliame tikslus ir turime lūkesčius, kurie atitinka amžiaus tarpsnių ypatumus;

– ieškome, kurios vaiko savybės yra jo stiprybės, laviname tai papildomai ir džiaugiamės drauge jo pasiekimais;

– vaikui pabrėžiama svarba: ugdymo įstaigos lankymo (net jeigu tai yra darželis: vaikas turi žinoti, kad ten eina ne tik pabūti, bet ir tobulėti!), bendravimo su pedagogais (jeigu nesupranti – klausk; jeigu nepatinka – sakyk ir t.t.);

– šeimoje drauge skaitoma, rašoma, diskutuojama įvairiais klausimais.

Kitas būdas – dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje. Kodėl jis svarbus? Todėl, kad, atvykdami į ugdymo įstaigą ir bendradarbiaudami, rodome vaikui, kad mums rūpi. Kai vaikas mato, kad mums rūpi, jam yra noras stengtis, yra noras parodyti, kaip viską puikiai jis daro. Matydamas namų ir ugdymo įstaigos sąsajas vaikas supranta, kad ugdymas(is) – integrali jo gyvenimo dalis, kad namai ir ugdymo įstaiga papildo vienas kitą, o ne yra atskiri segmentai.

TAČIAU. Čia veiksmai turi būti abipusiai: jeigu tėvai norės dalyvauti, o pedagogai nepalaikys iniciatyvos…bėda. Jeigu pedagogai kvies ateiti, o tėvai nemanys, kad tai reikalinga – vėl bėda.

Ir vis dėlto dažniau kamuolys yra ugdymo įstaigos pusėje. Suprantu, kad būna labai sunku tiems pedagogams, kurie užsidegę kviečia (juk dažnai tai būna papildoma iniciatyva, t.y. ekstra žingsnis. Juk yra nemažai, kurie gali (ir mėgsta) pasakyti: man tai neprivaloma!), ragina, o gauna per nosį: aš tam ir vedu vaiką į darželį, kad juo būtų pasirūpinta, nekvaršinkite man galvos! Kita vertus, aš per savo seminarus nuolat kartoju pedagogams: mes turime raginti, o jau kaip tėvai pasirinks, taip; mes turime organizuoti šventes ir į jas kviesti, o jau kaip tėvai nuspręs, taip; mes turime tėvus pakalbinti rytais, o jei jie nekalbės, tai ką padarysi; mes turime pranešti tėvams, jei pastebime kažką neįprasto, o jau ką tėvai darys su tuo – jų atsakomybė. Ta prasme, pirmas žingsnis turi būti mūsų. Nes mes profesionalai. Mes atsakingi. MES žinome, ką ir kaip galime daryti. Ir turime šia informacija nuolat dalintis su tėvais. Padėti jiems. Paraginti tuos, kurie abejoja. Bandyti sudominti tuos, kuriems neįdomu. Ir pasidžiaugti tais, kurie dalyvauja.

Liūdniausia (o gal kaip tik nuostabiausia?!) yra tai, kad atsakingiausi už tėvų dalyvavimą ugdymo įstaigos veikloje yra…darželiai. Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie nedalyvauja darželio veikloje, mokyklos veikloje dalyvauja dar mažiau. Taigi: jeigu ikimokyklinuko pedagogai sudomins tėvus ir juos įtrauks, tai yra tikimybė, kad jie ir liks įsitraukę. Jeigu ne, deja, įsitraukimas tik mažėja. Didelė atsakomybė, ar ne? Esu girdėjusi ne vieną ikimokyklinio ugdymo specialistą sakantį, kad priekabūs tėvai vargina. Negalvokite taip. Galvokite, kad tiems tėvams RŪPI. O jeigu rūpi, vadinasi, gerai. 🙂 Žinoma, viskam turi būti ribos, bet iš esmės prisiminkite varpelio kreivę: tų, kurie yra labai priekabūs, yra tik keletas procentų. Tada yra keletas, kurie yra visiškai nepriekabūs. O dauguma…priklauso nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo konkrečios situacijos. Kai matai perspektyvą, tai viskas neatrodo taip bauginančiai, ar ne?

Dr. Joyce Epstein iš John Hopinks universiteto yra sukūrusi tėvų dalyvavimo ugdymo įstaigos veikloje sistemą, kuri manoma esanti viena efektyviausių ugdymo įstaigai planuojant bendradarbiavimą su tėvais. Anot jos, nebendradarbiauti – jeigu mums rūpi vaikų ateitis – negalima. Ji išskiria šešis efektyviausius tėvų ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo būdus. Taigi kokie yra tie šeši dr.Epstein išskirti efektyviausi bendradarbiavimo būdai?

1. Tėvystė. Tėvus reikia…ugdyti. Jeigu randate gerą straipsnį – siųskite. Jeigu žinote apie įdomų renginį – informuokite. Jeigu perskaitote vertingą knygą – pasidalinkite tuo, ką perskaitėte. Įvairūs informaciniai seminarai tėvams – lobių lobis. Jeigu savo ugdymo įstaigoje šviečiate tėvus – tai yra didžiulė pridėtinė vertė ir spaudžiu dešinę.

2. Komunikacija. Bent kartą metuose susitikite su kiekviena šeima individualiai; informuokite tėvus apie naujienas; naudokitės el paštu, reguliariai rašykite tėvams laiškus apie tai, ką vaikai veikia ugdymo įstaigoje (ypač darželyje ir pradinėje mokykloje).

3. Savanorystė. Kuo labiau įtraukite tėvus į savanorystę ugdymo įstaigoje. Žinau, mes neturime tokios tradicijos. Ir tokios. Ir tokios. Ir apskritai Lietuvoje labiau įprasta, kad tėvai ateina į šventes, o ne organizuoja jas, ar ne? Jeigu jau organizuoja, tai  geriausiu atveju talką (ir dar darželis turi būti valstybinis ir pageidautina nutriušęs, nes kitaip nematoma prasmės padėti tiems, kuriems ir taip gerai :)). Kita vertus, niekas nedraudžia pradėti tokios tradicijos, ar ne? Dr.Epstein rašo apie savanorystę klasėje (grupėje): drožti pieštukus, lydėti į išvyką, paruošti ugdymo priemones, išplauti žaislus, skaityti vaikams pasaką kai pedagogas individualiai dirba su pagalbos reikalaujančiu vaiku ir t.t. ir pan; apie savanorystę biure: organizuoti šventes, darželio/mokyklos dekoravimą, labdaros akcijas; padėti susitvarkyti dokumentus visokiose instancijose ir t.t. ir pan. Žodžiu, būdų yra begalė – neabejoju, kad kiekvienoje ugdymo įstaigoje yra poreikis papildomoms rankų poroms. Reikia tik noro…savanoriauti!

4. Ugdymo įstaigos tęstinumas namuose. Ugdymo įstaiga suteikia informaciją, kaip tėvai gali papildyti tai, kas vyksta grupėje/klasėje, ir tėvai tą daro. Geriausias būdas: supažindinti su amžiaus tarpsnių ypatumais; dalintis ugdymo planais su tėveliais; drauge išsikelti konkretaus vaiko ugdymo(si) tikslus ir pan.

5. Sprendimų priėmimas. Aktyviai dalyvaukite. Tiesiog. Žinoma, tvarkos nepakeisite, bet šį tą tikrai galite.  Vėlgi turi būti dalyvavimas protingas: jeigu dalyvaujate tik todėl, kad prastumtumėte tai, kas yra aktualu tik jums – nebus produktyvumo. Pavyzdžiui, jeigu darželis dirba pagal etno programą, tai abejoju, ar staiga taps sveikuolišku, nes to jūs pageidaujate.

6. Aktyvus miesto bendruomenės įtraukimas. Čia kol kas kosmosas. Na, kad įsitrauktų į ugdymo įstaigos veiklą ne tik tėvai, bet ir visuomenė: noriai ateitų papasakoti, pasidalinti, kaip geriau būtų darželiui ir/arba mokyklai ir t.t. ir pan. Kol kas mes išbandėme, kad įvairūs žmonės ateitų pasikalbėti ir papasakoti vaikams. Veikia. Ir yra tiesiog fantastiškai nuostabu. Bet man visada didžiulį įspūdį darydavo tai, kad, pavyzdžiui, darželyje savanoriauja to rajono politikas; tą darželį lankiusi aktorė (nors jo nelanko nei jos vaikai, nei anūkai ir apskritai ji kaip ir nieko bendro neturi). Mūsų požiūris – neturi ką veikti, tai ir dalyvauja. Visi mes turime, ką veikti. Tik prioritetai vienų vieni, o kitų – kiti. Ir filosofija vienų viena, o kitų – kita. Aš, pavyzdžiui, savęs dabar irgi nelabai įsivaizduoju dalyvaujančios tiesiog: pasikeitė gyvenimo tempas, prioritetai.  Nors, kita vertus, savanoriavau, pavyzdžiui, onkologinių ligų ligoninėje. Ir net pradinukus mokiau matematikos po pamokų (savanoriškai). Ir VS turime savanoriaujančių žmonių, kurie savanoriauja…tiesiog. Bet turiu ir pažįstamą, kuris mano, kad bet kokia savanorystė yra nesąmonė. Jis sako, kad geriau dirbs, sukurs, uždirbs ir paaukos, nei savanoriaus. Irgi logiška, ar ne?

Susimąstėte, ką dar galite daryti, kaip prisidėti? O gal esate pedagogas, kuris pagalvojote, kad norėtumėte įtraukti tėvus, tačiau norėtumėte daugiau info apie tai, į ką juos būtų galima įtraukti? Šios nuorodos apačioje rasite skyrių Survey of Volunteer Interests – žiūrėkite, semkitės idėjų ir…įtraukite ir/arba įsitraukite! Kaip matote, fantazijai ribų nėra: galima padėti organizuoti spektaklius, lydėti į išvykas, darbuotis sode, fotografuoti renginius, laminuoti priemones (mokytojos paruošia, o jūs ateinate į darželį/mokyklą ir visa tai sulaminuojate, kad pedagogams nereikėtų daryti to po darbo), surinkti info, siūti, organizuoti įvairias praturtinančias ugdymo(si) programą programas. Net sąsiuvinius galima padėti taisyti! Taip ir įsivaizduoju, kaip kai kuriems atvipo žandikaulis: mano darbe niekas neateina už mane padaryti mano darbų (juk sąsiuvinių taisymas absoliučiai yra mokytojo darbas!). Pritariu ir suprantu. Bet taip jau, matyt, yra su ta savanoryste ugdymo įstaigoje: arba darai, arba ne. Čia kaip ir su klausimais: ar ugdymo įstaigai taikomi įprastiniai vadybos principai, ar ne? ar ugdymo įstaiga – verslas, ar ne? Kol kas atsakymai į šiuos klausimus nerasti. Visi sutaria, kad ir vadybos principus reikia adaptuoti, ir švietimo verslas yra kitoks. Ypatingas. Taigi ir savanorystė jame yra šiek tiek kitokia, nei visur kitur. Ir – nepamirškime – kuo daugiau įsitraukia tėvai, tuo vaikams geriau.

Štai ir dar dešimt pasiteisinusių idėjų. Žinoma, mums ne viskas tinka, tačiau juk galima adaptuoti, pritaikyti ir …būti išradingiems, kūrybingiems ir sugalvoti šį bei tą naujo, ar ne?

Mano pačios patirtis rodo tai, kad daug ką lemia dauguma tėvų grupėje. Esu turėjusi be galo iniciatyvių tėvų, kurie suburdavo visus aplinkui, o esu turėjusi tokių, kurie manydavo, kad dešimtis tūkstančių eurų moka ne tam, kad dar ir savanoriautų 🙂 Bet niekada dėl to nenuleidau rankų. Ir, manau, pasiteisino. Nepamirškite dar ir to, kad savanorystė – dovana. Mieli pedagogai, tėvai neprivalo (čia tiems, kurie rauko nosį: prašau prašau ir niekaip nepriprašau…). Todėl džiaukimės iki Mėnulio ir atgal tais, kurie ateina, kurie dovanoja laiką, kurį galėtų leisti kitaip (o tikrai visi galime sugalvoti, kaip leisti savo laisvą laiką!) savo vaiko ugdymo įstaigai. Tai yra ne pareiga (kaip gali kartais atrodyti, nes, vienok, vaikui iš to didžiulė nauda), o dovana. Ir jeigu taip gebėsime žiūrėti, tai tikrai vertinsime tuos, kurie ateina ir dalyvauja.

Kita pamoka – nesitikėkite per daug. Jeigu bėgsite maratoną niekada jam nesitreniravę…padėkdie…Juk bėgantys pradeda nuo kelių km ir tuos atstumus vis didina. Taip ir su savanoryste: pradėkite nuo tų kelių kilometrų…su viltimi, kad vis dėlto vieną dieną įveiksite ir maratoną!

Man dabar gan sunku apie šį bendradarbiavimą kalbėti, nes sėdžiu ant trijų kėdžių: esu ir mama, ir pedagogė, ir ugdymo įstaigos vadovė. Žodžiu, matau šį reikalą įvairiais kampais. Labiausiai man patinka pedagogo „kampas”: kvieti tėvus ir žinai, kad ateis ir dalyvaus visi tie, kurie nori, o kurie nenori…eis piktintis pas vadovą 😀 Kaip mama nelabai mėgstu, nes kartais pasijaučiu kalta, kad dalyvauju per mažai. Nors, kita vertus, labai džiaugiuosi, kai kiti tėvai dalyvauja (pavyzdžiui, važiuoja su mano vaiko klase į išvyką taip garantuodami papildomą rankų porą važiuojantiems pedagogams). Kaip vadovė mėgstu mažiausiai, nes, atrodo, kalbi su pedagogais kaip tai yra svarbu, stebi, ar jie bendrauja/bendradarbiauja, keli reikalavimus, apmokai, motyvuoji, ne vienas piktinasi (kam (ir ar tikrai) to reikia?!), o tėvai dėl to…pasipiktina. Nors persiplėšk. 🙂 Ir vis dėlto yra įdomu ir verta.

Pasidalinkite, ką daro jūsų vaikų mokyklos ir darželiai. Jeigu esate pedagogas, parašykite, ką darote (kaip įtraukiate tėvus) jūs. Kadangi šį pavasarį teko vesti nemažai mokymų šia tema (tėvų ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo), tai įvairių darželių pedagogai pasidalino tikrai fantastiškomis idėjomis, kurios yra įgyvendinamos Lietuvoje. Žinote, kas apmaudu? Tai, kad apie jas taip mažai kalbama! Dėl to norisi išgirsti, ką darote jūs ir ką daro jūsų vaikų pedagogai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų apie nuostabias iniciatyvas Lietuvoje. Ir, žinoma, jeigu gyvenate už Lietuvos ribų, papasakokite, ką darote jūs ir jūsų vaikų pedagogai ten – neabejoju, kad idėjos pravers ir gyvenantiems bei kuriantiems XXI amžiaus Lietuvą!

Nuotrauka: teaching children by more good foundation