Taigi…ketvirtadienis. Kai kalbėjome su Beata ir galvojau, kurią čia dieną išsirinkus, išsirinkau gaminimui ketvirtadienį, nes, maniau, tai mano lengviausia diena. Na, po visų mokyklų tik Vilhelmas vakare turi baseino treniruotę, o ir šiaip toks tas ketvirtadienis, kaip sako nelietuviai, little Friday🙂 Tik vat taip ėmė ir atsitiko, kad šį ketvirtadienį išvažiavo Gabrielius, vadinasi, vakaras bus 4:1. Ir čia dar ne viskas. Rytoj Augustas į mokyklą turi nunešti išskabtuotą moliūgą šeštadienio Halloween’o šventei (kuri yra vienas didžiausių ir gražiausių renginių jo mokykloje metuose), Morta ryte pareiškė, kad šįvakar turiu nulakuoti jai nagus.
Tai jau ryte pasidžiaugiau, kad jau iš anksto sugalvojau, kad iš Beatos pasiūlymų man rinksiuosi burokėlių sriubą. Dar akimirką abejojau dėl lazanijos, bet mano šaunusis ketvertukas būtų mane su visa lazanija atgal į virtuvę išvarę dėl visų špinatų. Gal kada nors. Taigi burokėlių sriuba a la Beata.
Kai Gertrūda eina į lopšelį, pietus reikia pasiruošti iš anksto, nes: a) kai grįžtam, ji reikalauja 100procentinio mano dėmesio ir b) yra išalkusi it žvėris. Man atrodo, kad juos ten per anksti maitina (apie 11val), bet ką jau čia…išgyvens! Tik tiek, kad turėjau prisitaikyti ir visada būti pagaminus pietus, kai ją parsivežu. Nes kitaip – šakės.
Prieš važiuodama į parduotuvę (na, neturim mes namie tų burokėlių, o ir morkų nebeturėjome) dar susirašiau su Beata ir paklausiau, ar negalėtų kokio pyrago rekomenduoti: mat mes – raižydami moliūgus – visai mielai kokį sušveistumėme. Tai Beata rekomendavo trupininį obuolių pyragą. Pasaka.
Parduotuvėje susitikau vieną lietuvę, kurią jau seniai buvau mačiusi. Pleptelėjome, o juk skubėjau! Tai greitai susirinkau viską ir čiuožiau namo. Grįžusi iškraustau viską ir….AAAAAA…nenupirkau faršo! PYPYPYYPYYYYYP. Lekiu atgal, grįžtu su faršu. Gaminam.
Man patiko, kaip Beata užrašė: „sriubai išvirti didelio mokslo ir meno nereikia, viskas paprasta – tik pjaustai ir meti į puodą”. Hehehe. Mane pamačiusi, tą savo nuomonę, Beata, būtum pakeitusi! Na, aš esu toks žmogus, kuris beveik nesikeikia. Bet jau kai gaminu…tai prisimenu keiksmažodžius visomis kalbomis. Mintyse, žinoma. Dažniausiai 🙂 Kadangi norėjau gaminti sąžiningai pagal receptą, išsitraukiau savo prijuostę. Tiksliau, ją mano išrinktasis gavo iš mano vienos geriausių draugių – švedės – Saros, kuri padovanojo, kai mes pradėjome su Gabrieliumi kartu gyventi, sakydama, kad vyras turi žinoti, jog ir jis namuose atsakingas už maisto gaminimą (švedai vis vien yra nerealūs, sakykit, ką norit!)! Kadangi tai buvo prieš 11-12 metų, o prijuostė atrodo it nauja (žr įrašo iliustraciją), tai arba a) ji nepaprastai kokybiška, arba b) mes ją mažai naudojam 😀 Įdomumo dėlei pasakysiu, kad aš ją užsirišau kokį gal antrą kartą.
Ką dariau šiek tiek kitaip? Kadangi žinojau, kad man burokėlių pjaustymas užtruks amžinybę, tai juos tarkavau burokine tarka. Morkas susmulkinau Thermomix’u savo, nes jau jeigu mano chebrikė pamatytų, kad čia plaukioja morkos, tai sudie, sriubike! O dabar, kai jos būna visiškai susmulkintos, tai „prasmenga” toje sriuboje ir nieko nesijaučia. Jas apkepinau. Vienas. Nes jeigu būtų dar svogūnas ir salieras, tai jau aš nevalgyčiau:))) Cukrų drebančia ranka įdėjau, nes jau galvojau, kad paskutinioji atėjo – cukrų į sriubą!
Ir štai grįžtam mudvi su Gertrūda, kuri jau nuo pat darželio – sužinojusi, kad bus sriuba – rėkia: mano sriubytė, kur mano sriubytė? Mama pamaitins? Aš noriu, kad mama mane pamaitintų!
Žinote, ką? Gertrūda suvalgė du kartus po 1.5 samčio! Jėgelė! Man pačiai buvo irgi labai skanu. Burokėlių sriuba a la Beata IS A GO! Dabar važiuojam parsivežti likučių trijų muškietininkų, bet neabejoju, kad ir jiems tiks. O vakare – trupininis obuolių pyragas. Kai vaikai suguls, parašysiu, kaip pavyko jis!
P.S. Turiu pasakyti, kad kol kas man nerealiausia yra tai, kad galiu imti vat ir parašyti Beatai: o kokį pyragą man išsikepti, ką? Nes jeigu taip negalėčiau, tai mažai šansų, kad tas pyragas būtų! Ir Beata ne tik rekomendavo, bet dar ir tips’ų davė, kaip geriau, bet…apie juos šįvakar! Žodžiu, man patinka!
P.P.S. Vis dėlto užsibrėžiau per daug:) Kai grįžome, vaikai buvo labai alkani. Teko maitinti:) Neliko puode sriubos nė lašo. Vadinasi, gaminsiu ir dar ir dar ir dar. O dar kol paruošė pamokėles, jau ir reikėjo vežti Vilhelmą į baseiną. Iš baseino grįžom septintą valandą, vaikai, pasirodo, vėl išalko. Tai išviriau Mezzaluna Formaggio & Basilico, kurių turėjau šaldytuve. Kai pavalgėm, atsiraitojom rankoves ir pradėjom raižyti, ir aš labai normaliai įsipjoviau į pirštą… Augustas labai daug darė pats, tačiau ten, kur reikėjo pjauti kiaurai, vis dėlto pjoviau aš. Tuo metu Gertrūda irgi pašėlo: „Ar irgi noriu dažyti! Aš iiiirgggiiiii nooooooriu daaaaažyyyyyyyyyyti!!!”, tai teko traukti dažus, kad ji galėtų dažyti, kol Augustas akriliniais dažais baigė dailinti moliūgą. Kadangi Morta irgi labai prašė, kad bent jau išpjaustyčiau ir jai (Augustas, Vilhelmas ir Morta nusipirko po SAVO moliūgą), tai išsirinko paveikslėlį ir išpjaustėme ir jai. Ryt baigsime. Kadangi ryt einame į svečius (nors gal pas mus ateina…), tai pagalvojau, kad labai tiks ir trupininis obuolių pyragas, kurį iškepsim ryt iškart po mokyklos, nes penktadienis yra diena be būrelių!