Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame JAV kariškių motinos rašė, kaip palaiko ryšį su anūkais, kurie – kartu su tėvais – gyvena ne JAV. Visų patarimų šiandien neprisimenu, tačiau įstrigo vienos močiutės pasakojimas. Ji rašė, jog nuo pat pradžių nusprendė, kad turės artimą ryšį su savo anūkais. Kadangi tuo metu dar nebuvo nei YouTube, nei kamerų kompiuteriuose, ji nusipirko video kamerą ir įrašinėjo save, skaitančią vaikiškas pasakas ir siųsdavo kasetės dukrai, kad ši parodytų anūkei. Pirmą kartą su savo anūke ji susitiko, kai šiai buvo virš dvejų. Močiutė rašė kaip oro uoste jai drebėjo širdis, kaip sureaguos mažylė. Šioji, ją pamačiusi, šūktelėjo ir puolė į glėbį…tarsi visą gyvenimą būtų gyvenusi šalia ir bendravusi…
Šią istoriją prisimenu dažnai. Ypač, kai galvoju apie senelius: juk kartais seneliai ir anūkai gyvena tame pačiame mieste, tačiau ryšys yra menkas arba jo išvis nėra. Prieš kokį mėnesį labai „karštai” diskutavome su pusbroliu: aš sakiau, kad toks ryšys yra labai svarbus, o jis teigė, kad dar geresnį ryšį vaikas gali turėti su tėvų draugais ir tai, kad nėra ryšio su seneliais (tuo labiau su proseneliais) – nieko tokio.
Žinoma, vaikai užauga. Ir užauga laimingi, jei juos myli tėvai, jei supa profesionalūs pedagogai, jei turi draugų ir jaučiasi saugūs. Tačiau iš tiesų koks turtingas yra vaikas, jei artimi yra ne tik tėvai, bet ir seneliai…o jeigu artimi dar ir proseneliai! Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikai pažino daug prosenelių. Gaila, kad iš mano pusės – tik vieną, tačiau džiugu, kad iš vyro – visus keturis. Nors viena promočiutė iškeliavo Anapilin, tačiau Augustas su Vilhelmu ją puikiausiai prisimena ir sako, kad ji labai skaniai gamino valgyt:)
Šiemet pirmą kartą pajutau ir tai, kad mano tėtė pažįsta mano vaikus. Na, žinote, vyresnės kartos vyrai nebūtinai yra aš-einu-tėvystės-atostogų tipo tėčiai:) Kai tėtė parvežė vaikus po jų atostogų Lietuvoje ir iki išnaktų pasakojo įvairius dalykus…tiesiog pajutau iš smulkmenų, kad jis pirmą kartą žino įvairius jų „niuansus”, kuriuos, teisybę pasakius, gali pajusti tik iš tiesų leisdamas laiką su vaiku. Buvo labai gera… Ir, žinote, kas juokinga? To niekada nejutau, kai gyvenome LIetuvoje ir matydavomės tikrai daug dažniau.
Prisiminti tai paskatino tai, jog šiandien pusdienį praleidome kartu su vaikų promočiute, vyro močiute. Ji pirmą kartą matė Gertrūdą, atvažiavo su pilnu krepšiu gėrybių: vaikai pilnais žandais kapojo keptą vištą (juk jų mėgiamiausia yra „balta” mėsytė!), pasakojo, kaip sekasi darželiuose/mokyklose, o Morta išdainavo ir išdeklamavo visą savo repertuarą. Po to visi kibo į pyragą, saldainius ir melioną…mmmmm…Tokiomis akimirkomis gera būna atsitraukti, atsiriboti ir pažvelgti į situaciją iš šalies. Ir dar šiandien pagalvojau: juk iš tiesų tai nė vienam mūsų draugui nebūtų TAIP įdomūs tie vaikų pasakojimai…nė vienas taip „nesvaigtų” girdėdamas Mortos dainuojamus Du gaidelius ir neimtų pritarti…Močiutės, seneliai, pro-seneliai ir pro-senelės yra būtent tie, kurie…taip daro! Tai tarsi tėvų meilės tąsa.
Dar tada mūsų diskusijoje pusbrolis pasakė, kad jam visiškai dzin, kas buvo mūsų giminaičiai prieš 100 metų, kokie jų buvo vardai, ką jie veikė. Jam daug svarbiau žmonės, kurie supa DABAR. O aš pagalvojau, kad man svarbu. Ne veltui visiems vaikams antrus vardus davėme giminės…ir nebūtina gyventi praeitimi, kad ją gerbtum. Man atrodo, kad jei giminėje buvo žmonės, kuriais gali didžiuotis, jie gali būti įkvėpimu… Ir nebūtinai jie nuveikė „kažką tokio”. Man užteko žinoti, kad mano mamos močiutė Sofija buvo jai labai artima, kad labai ją mylėjo, globojo…ir Mortai davėm antrą vardą Sofija. Gertrūdos antras vardas – Elena, o tai – nepaprastai vyro mylėtos ir jį mylėjusios močiutės vardas… Tai tarsi meilės tąsa, to, kas geriausia, perdavimas ateičiai… Žinoma, čia jau metafizika, bet juk jausmų pasaulis yra labai svarbus.
Kai šiandien su vaikų promočiute vaikščiojome parke, pagalvojau, kad džiaugiuosi, jog vaikai gimė mums esant jauniems: mes kaip mes, tačiau su seneliais jie stato namus medyje, renka vaistažoles ir verda arbatas, kurias po to geria pavėsinėje, kuria pasakas, eina į kino filmus ir dalinasi paslaptimis palėpėje…o su proseneliais žaidžia šachmatais, eina į parką, gaudo varles ir iš pirties lekia į ežerą:) Ir galbūt tai nieko nepakeis jų gyvenime, bet neabejoju, kad tą gyvenimą praturtins:)))