„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kas ta terapinė pasaka?
2013 04 28

Daugelis apie pasakų terapiją esame girdėję ir žinome, kad vaikui sekamos istorijos ne tik padeda jam užmigti, bet ir gali turėti naudos asmenybės raidai. Vis dėlto nelengva „užčiuopti“, kaip būtent tai veikia. Užtat čia pateiksime konkrečių įvairioms situacijoms tinkančių pasakų.

 

Kaip pasirinkti pasaką?
Yra skirtingų pasakų terapijos metodikų. Eilinė pasaka, kurią sekate vaikui prieš miegą, gali turėti jam teigiamo poveikio, jeigu ją tinkamai parinksite, o pasekę būtinai kartu aptarsite. Tas aptarimas visuomet svarbus, antraip papasakota istorija tarsi praeina pro šalį, nepalikdama pėdsakų. Galima analizuoti, kodėl aplinkybės pasakoje susiklostė vienaip ar kitaip, fantazuoti, kas būtų, jeigu herojus būtų pasielgęs išmintingiau, aiškintis, kokiais būdais jis gali spręsti jam kylančias problemas. Beje, teigiamai vaiką veiktų ir aktualias situacijas paliečiantys filmukai – peržiūrėjus juos taip pat svarbu aptarti.
Tokiai terapijai tiks ir jūsų pačių kuriamos, ir senų senovėje sukurtos pasakos. Tam, kad sukurtų savo istoriją, kūrybiškumo pakanka tikrai ne kiekvienam suaugusiajam. Jeigu tai daryti vis dėlto pasiryšite, reikėtų remtis toliau išvardijamais principais.
Personažai. Kurdami pasakas patys, paprasčiausiai realius asmenis (vaiką, save, vaiko broliuką, senelius ir pan.) paverčiame pasakiškais personažais.
Siužetas. Reikia iš karto sugalvoti, koks sekamos pasakos tikslas, ką norite ja klausytojui paaiškinti. Istorijos pagrindas, žinoma, bus probleminė situacija, panaši į jūsiškę. Problema gali būti vaizduojama tiesiogiai arba metaforiškai. Tarkim, jeigu mažylis bijo likti vienas, pasakoje jį vaizduojantis princas taip pat gali bijoti vienatvės, bet gali baidytis ir priešų, grasinančių jo karalystei. Kai pasakojime kalbame apie vaiką kamuojančias negandas, jis tarsi pažvelgia į savo situaciją iš šono, ir tai yra labai naudinga.
Pabaiga. Kai norite pasakomis mėginti išspręsti savas problemas, jos visada turi baigtis laimingai. Jeigu pasakodami pristingate fantazijos ir nežinote, kaip sumodeliuoti, kad viskas vystytųsi teigiama linkme, galite kreiptis pagalbos į burtininką ar panašų personažą, kuris padarys tai, kas realiame gyvenime nėra įmanoma. Problemų gali kelti piktosios raganos ir kitokie fantastiniai veikėjai.
Kai norime vaikui ką nors paaiškinti ar jį pamokyti, laiminga pabaiga nėra būtina. Tokiems pamokymams dažnai tinka vadinamosios buitinės pasakos. Tarkim, „Pasaka apie auksinį kiaušinį“, kurioje senelis ir senelė svajoja, ką darys su auksiniu kiaušiniu. Tuo metu pelytė prabėgdama uodegyte jį stumteli ir jis sudūžta. Taip galima vaikui paaiškinti, kad kai kuriose situacijose reikia elgtis atsargiai.
Efektas. Puiku, jeigu pasaką kursite kartu su sūneliu ar dukryte. Vaikai tuo paprastai geba užsiimti maždaug nuo ketverių metukų. Kai mažylis pradeda kurti, jis per fantazijas išreiškia savo problemas, neigiamas emocijas. Vaikams (kartais ir suaugusiesiems) suvokti, kad jaučia pyktį, nerimą ar kitas neigiamas emocijas, dažnai būna sudėtinga. Kai pasakos padedamas mažylis išsikalba, tėvai gali aiškiau suprasti, ką jis išgyvena. O ir jam pačiam išsiliejus palengvėja.

Pasakos droviam vaikui
Suprantama, tokiam vaikui būtų naudingos pasakos apie drąsą, kartu pasiūlančios, kaip tos drąsos gauti. Pasakų apie narsius riterius ir princus bei jų patirtus nuotykius yra tikrai daug. Jūs pasirinktą įprastinę pasaką galėtumėte papildyti pastabomis, kad pagrindinis herojus bijojo drakono ar žygio į tolimą karalystę (kas sakė, kad princai nebijo?). Jis pusę nakties svarstė: „Baisu, juk man gali nepasisekti“, tačiau vis dėlto sukaupė drąsą ir išsiruošė atlikti savųjų žygdarbių. Kelionėje sutiko įvairių pagalbininkų. Nedrąsiam vaikui reikia pabrėžti, kad prireikus jis sulauks aplinkinių pagalbos. Jeigu pasakos herojus būtų likęs ir sėdėjęs namie, jis tos pagalbos sulaukęs nebūtų… Ir, žinoma, nebūtų pasiekęs savųjų pergalių. Jų siekti gali būti baugu, bet rizikuoti verta.
Kurdami pasaką patys, vaiko drovumą galime vaizduoti tiesiogiai. Pavyzdžiui, praskrisdama pro šalį ragana užburia princą, kad jis pradėtų visko bijoti. Jis vengia eiti į karalystėje rengiamą puotą, nors seniau tokius pokylius labai mėgdavo. Tuomet kartu su vaiku svarstykite, ką princui daryti. Ar būtų išmintinga į puotą neiti arba jos metu stovėti susigūžus kamputyje ir su niekuo nesikalbėti? Koks galėtų būti problemos sprendimas? Pavyzdžiui, princas gali sutarti su riteriu, kad į puotą eis kartu, ir riteris pirmas pasisveikins su puotos dalyviais, po to ir princui nebus taip baisu.
Pavyzdžiui, drovuoliui tiktų pasaka „Drąsus Mėnulis“.

Drąsus mėnulis
Anksčiau naktinis dangus buvo juodas, juodas. Žemės gyventojai paprašė dangaus burtininko apšviesti naktinį dangų, kad nebūtų taip baisu ir tamsu. Burtininkas sukūrė mėnulį. Mėnulis drąsiai apsigyveno tamsiame naktiniame danguje. Savo drąsumu jis dalijosi su visais žemės gyventojais. Bet vieną kartą ežere jis išvydo savo atspindį ir suprato, kad jis yra vienut vienas danguje. Jam pasidarė labai liūdna ir baisu… (Čia su vaiku plačiau aptarkite mėnulio savijautą. Po to pakalbėkite apie tai, ką gi reikėtų vargšeliui daryti.) Nuliūdęs mėnulis kreipėsi į dangaus burtininką, kad šis sutvertų jam draugus. Dangaus burtininkas žinojo, kad kai kurie vaikučiai moka daryti stebuklus. Jis nusiuntė jiems mėnulio gabaliukų ir paprašė sukurti mėnuliui draugus – žvaigždes. Mėnulis danguje matys savo draugus ir džiaugsis. O mėnulio gabaliukai žemėje dalins drąsą vaikams, kurie į juos žiūrės. (Klausytojui pasiūlykite: „Kaip manai, gal ir tau praverstų pažiūrėti į žvaigždes ir paprašyti, kad suteiktų tau drąsos?“ Verta pakalbėti ir apie draugus: kaip draugai gali padėti, kai vaikui yra baisu, ir kaip vaikas gali padėti draugui, taip pat mamai, tėčiui, broliui, sesei ir pan., kai jiems yra baisu. Nedrąsus žmogus padėti nesugeba, nes bijo.)

Pasakos vaikui, kuris skriaudžia jaunesnįjį broliuką
Čia, suprantama, pravers pasakojimai apie brolių ir seserų santykius. Tarkim, populiarios klasikinės pasakos „Laukinės gulbės“ arba „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Jose brolių ir sesės santykiai klostosi gerai. Jūs galite pafantazuoti, kas būtų buvę, jeigu visi dvylika brolių būtų skriaudę jaunesniąją sesutę – atiminėję iš jos žaislus, ją mušę… Pasakoje viskas susiklostė taip, kad Elenytė vienintelė galėjo padėti savo broliams, piktosios raganos paverstiems paukščiais. Ar sesutė, kurią broliai skriaudė, būtų jiems pynusi marškinius iš dilgėlių?! Aptarkite, kas būtų, jeigu jūsų vaikas atsidurtų panašioje situacijoje – ar jo skriaudžiamas mažylis imtųsi jį gelbėti. Taip vyresnėliui parodysite, kad jis yra savotiškai priklausomas nuo jaunėlio, ir negeras elgesys gali atsisukti prieš jį patį.
Jeigu įtariate, kad ir mažasis vaikas – ne idealus ir dėl tarpusavio konfliktų kaltos abi atžalos, pasakos siužetas turėtų rutuliotis kitaip. Tarkim, savo kuriama istorija galite paaiškinti, jog vyresnysis sūnus yra gudresnis, todėl jis turi jaunėlį mokyti įvairių dalykų. Smagu kažką kitam duodi – kai pats duodi, atgal gauni dvigubai.

Pasaka apie gerus sapnus
Pasirodo, vorai ne šiaip sau mezga savo voratinklius. Taip jie gaudo gerus ir blogus sapnus. Blogi sapnai taip ir lieka voratinklyje ir laikui bėgant išnyksta, o geri išsipainioja ir išskrenda. Kad geri sapnai daugiau niekur neįkliūtų, o ateitų pas žmones, kai šie miega, juos pasigauna paukščiai ir išnešioja po gerų vaikučių namus. (Aptarkite, ar vaikas, kuris elgėsi blogai, skriausdamas broliuką ar sesutę, naktį sulauks gražių sapnų. Ar nuskriaustasis, gavęs gerų sapnų ir galėdamas jais pasidalinti, dalinsis su skriaudėju? O juk geri sapnai suteikia mums jėgų…)

Pasakos netvarkingam vaikui
Tai galėtų būti pasaka apie atsakomybę, apie tai, kad vaikas turi rūpintis jam priklausančiais daiktais. Iš žinomų pasakų netvarkingam vaikui tinka „Fedolios vargai“ (yra ir toks animacinis filmas), kur nuo moteriškės pabėgo visi indai ir baldai dėl to, kad ji buvo apsileidusi. Ir jūsų kuriamoje pasakoje nuo netvarkingo vaiko gali pabėgti daiktai. Arba jie gali jausti nuoskaudą, kad yra neprižiūrėti, ir pasiskųsti burtininkui. Šis sumanys daiktus paversti žmonėmis, o vaiką – jų žaislu. Užkerėtieji žmogeliukai negražiai su savo žaisliuku elgsis, norėdami jam atkeršyti… Leiskite vaikui pafantazuoti, kaip toliau klostysis žaisliuko likimas.
Beje, ši pasaka yra moralizuojanti, taigi laiminga pabaiga nebūtina. Vėliau, kai jūsų tinginiukas vėl atsisakys sudėti ant grindų besivoliojančius daiktus į vietas, galėsite priminti: „Ar pameni, kaip buvo sunku tam vaikui, kuris kai pasakoje virto išdykėlių žmogeliukų žaislu…“ .

Gyvatės metai
Vyriausias burtininkas turi atlikti daug stebuklingų darbelių. Tam, kad stebuklai saugiai išlauktų savo laiko, stebukladarys kiekvienais metais paskiria kokį nors gyvūną, visus metus saugosiantį stebuklus. 2013 metais stebuklus saugo Gyvatė. Ji turi juos tvarkingai sudėlioti į lentynėles, kad žinotų, kada kurio eilė keliauti pas žmones. Bet kas bus, jeigu Gyvatė  bus netvarkinga? Visi turėsime gyventi be stebuklų… (Tegul vaikas paragina Gyvatę, kad šis susitvarkytų, ir paaiškina jai šį tą apie tvarką.)

Pasakos vaikui, išgyvenančiam dėl tėvų skyrybų
Žinoma, ši situacija labai sudėtinga. Pasakos, skiriamos tokį skaudų įvykį išgyvenusiam vaikui, gali būti liūdnos, apie netektis. Tačiau laiminga pabaiga reikalinga. Personažas gali ir nežūti, o pakeisti savo pavidalą. Tarkim, princas pavirsta varliuku, o pagrindinei herojei princesei tenka susitaikyti su tuo, kad gyvenimas greta mylimojo visiškai pasikeitė.
Susidūrusiems su skyrybomis vaikams pasakos turi padėti suprasti, kad, nors tėtis gyvens atskirai, jis vis tiek bus tėtis, mylintis savo dukrą ar sūnų.
Šiam atvejui viena užsienio psichologė yra sukūrusi daug paaiškinančią terapinę pasaką. Joje kalbama apie gėlyną, kuriame augo daug gražių gėlių. Tačiau vienai gėlei kažkas pradėjo nepatikti. Jai reikėjo kitokios žemės, kad galėtų sėkmingai augti ir gražiai žydėti. Greta savo draugių ji tiesiog merdėjo. Tuomet vaikas kviečiamas diskutuoti – kas geriau, ar kad gėlė mirtų tarp savo draugių, ar kad būtų persodinta toliau, už kampo. Ji išsiskirs su bičiulėmis, bet šios žinos, kad jai viskas gerai.
Tokio tipo pasaka ypač tiks vaikams, kurie skyrybas išgyvena labai jautriai. Su jais reikia kalbėti alegorijomis. Pirmą ar antrą kartą pasekus pasaką, nereikia jos tiesiogiai sieti su gyvenimiška situacija. Geriau, kad klausytojas pats suvoktų, ką norėta pasakyti. Jeigu vaikas mažiau jautrus, tiks pasaka, artimesnė realybei. Pavyzdžiui, pasaka „Meškiuko bėdos“.

Meškiuko bėdos
Miške su savo mama ir tėčiu gyveno mielas juodai rudas meškutis. Jo tėtis buvo juodas, o mama – ruda. Tačiau  tėtis darėsi vis irzlesnis, nes užsinorėjo gyventi vien su juodomis – tokiomis pat, kaip jis – meškomis. Galiausiai meškinas nusprendė šeimą palikti ir iškeliavo į gretimą girią. Mažasis rudnosiukas labai dėl to išgyveno. Kartą jis, atsisėdęs po pušimi ir atsiminęs, kaip linksmai žaisdavo su tėčiu, apsiverkė. (Pasvarstykite, kaip mažylis jaučiasi, kas ji slegia.) Verkiantį žvėriuką pastebėjo išmintingoji pelėda. Ji meškučiui paaiškino, kad verkti neverta: tėtis iš jo gyvenimo niekur nedingo, jis visuomet liks tėčiu. Tai, kad jis negyvena kartu, nereiškia, kad  savo vaiką myli mažiau. Naujas gyvenimas bus palankesnis ne tik meškiuko tėčiui, bet ir mamai.

Pasakos vaikui, kuris atsikalbinėja
Pasistenkite tokiam sūnui ar dukrai parodyti, jog nieko nenorėdamas ir atsisakydamas įvairių pasiūlymų, jis nepažins pasaulio ir nesužinos daugybės įdomių dalykų. Mūsų vaikystėje buvo populiari istorijų apie berniuką Nežiniuką serija. Nežiniukas nieko nenorėjo išmokti, ir, kol jo draugai užsiimdavo rimtais dalykais, dykinėdavo. Už tai nuolat pakliūdavo į bėdą. Bėdų prisidarė ir tėčio Karlo neklausęs Buratinas (Pinokis). O štai Pagrandukas, nepaklausęs suaugusiojo, išėjo į mišką, ir jį suėdė lapė… Taigi vaikas, kuris nuolat sako „nenoriu“, „nedarysiu“, gali atsidurti situacijoje, kai  nežinos, kaip elgtis, į ką kreiptis pagalbos.

Pasaka apie žuvelę
Panoro Auksinė žuvelė išmokti pildyti daugiau nei tris norus. Kreipėsi ji su savo pageidavimu į išmintingą vandenynų ir jūrų karalių. O jis pasakė, kad tam, jog noras išsipildytų, žuvelė turėtų būti dar puošnesnė ir gražesnė ir turėti savo nepaprastą namelį. Ir dar pridūrė, kad jai teks gyventi tai vandenyne ir jūroje, tai tame namelyje. Namelis bus pas kažkokį žmogų, kuris ją papuoš ir būstą įrengs, o už tai sulauks norų išsipildymo. Tačiau apsigyvenusi gražiame stikliniame akvariume ir nuolat savojo šeimininko stebima žuvelė išpuiko. Ji ėmė atsikalbinėti ir jokių norų nepildė… (Kartu su vaiku aptarkite, ar gražiai žuvelė elgiasi. Gal jai vertėtų įsiklausyti į šeimininko pageidavimus? Kas gali nutikti, jeigu žuvelė nevykdys savo pažadų?)

Pasakos vaikui, nenorinčiam į darželį
Situacija yra nevienareikšmiška, nes priežasčių, kodėl vaikas nenori eiti darželį, būna įvairių. Gal jam nepatinka auklėtoja, gal nemoka bendrauti su bendraamžiais, o gal bijo išsiskirti su mama, nes mano, kad ši jo nepasiims namo.
Pats vaikas gali aiškiai ir nepasakyti, kodėl nenori eiti į darželį. Tačiau to priežastis galima išsiaiškinti per pasakas. Tarkim, paskaityti skyrelį iš Astridos Lindgren „Karlsono, kuris gyvena ant stogo“, kuriame Mažyliui tėvai atveda auklę freken Bok. Čia galima vaiko užklausti: „Gal ir tavo auklėtoja tokia pat pikčiurna, kaip freken Bok?“ Jeigu mažylis užginčys, kad jo auklėtoja ne tokia, tvirtins, kad ji gera, vadinasi, nenoro eiti į darželį priežastis slypi kitur. Taigi pradžioje reikia išsiaiškinti, kas vaikui kelia nerimą. O problemą radus, reikia ieškoti pasakų, padėsiančių ją išspręsti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale,
konsultavo psichologė Viktorija Grigorjeva

 

Nuotr. by m kasahara