Skaitymo konferencijoje (apie kurią jau rašiau – kad vadovavau vienai diskusijų grupei) man labiausiai įstrigęs pranešimas buvo VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentės Dr.Vitos Mozūraitės. Sėdėjau, linksėjau ir mintyse katučių plojau, kad Lietuvoje drąsiai savo KITOKIĄ nuomonę reiškia ir nė nemirkteli protingas žmogus. Didžiavausi, kad ji moteris, kad ji mokslų daktarė, kad kalba ne belenką, o argumentuota ir moksline kalba dėsto XXI amžiaus aktualijas. Galima pritarti ir galima nepritarti, bet įsiklausyti – verta, jei gyveni XXI amžiuje ir susiduri su vaikais.
Prisimenu, kartą važiavome su Augustu mašinoje, ir aš jo paklausiau, ar jam labiau patinka skaityti knygas per iPad’ą, ar popierines. Jis atsakė – JOKIO SKIRTUMO. Gal net labiau per iPad’ą, nes knygos dažnai būna didelės ir sunkios. Bet kartais patinka ir popierinę. Žodžiu, supratau, kad MANO VAIKUI (o ne kokiai viešniai iš ateities) JOKIO SKIRTUMO, ar knyga popierinė, ar elektroninė.
Augustas labai daug skaito. Teisybę pasakius, aš asmeniškai nepažįstu kito jo amžiaus vaiko, kuris tiek skaitytų. Jis skaito angliškai, lietuviškai ir prancūziškai. Pranzūziškai mažiausiai, o daugiausiai tikriausiai angliškai. Nors štai tik ką baigė „Dėdės Tomo trobelę”. Šią knygą perskaityti jį raginau kokius gerus metus 🙂 Kai jis vos ne kas kelios dienos klausia, ką dabar skaityti, sakydavau: Dėdės Tomo trobelę. Jis ir pyko, ir juokėsi, bet neskaitė. Ir štai kažkaip ėmė ir perskaitė. Popierinę ir dar lietuviškai. Vakar kaip tik daug diskutavome apie vergiją ir apie tai, kokia liūdna yra ta knyga. Patiko. Ir man patiko, kad jam patiko, nes aš, būdama tokių metų kaip jis, tą knygą vos ne mintinai mokėjau.
Šį įrašą iliustravau vaizdu, kurį labai dažnai pamatytumėte mūsų namuose: vaikus su knyga. Taip, su knyga. Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvename amžiuje, kur galima skaityti IR štai taip. Diskutavome ir su G – jis sako, kad jam kažkaip natūraliau popierinė knyga. Man skaityti – jokio skirtumo, nors kažkaip natūraliau ranka tiesiasi prie popierinės. Mūsų vaikams jau iš tiesų jokio skirtumo, o ranka net dažniau tiesiasi prie elektroninės knygos. Vien dėl to, kad jų gali turėti visą biblioteką ir, perskaitęs vieną pas senelį Anykščiuose ar pas bočius sodyboje, neturėsi galvoti, ką skaityti toliau ir kaip čia greičiau grįžti namo ir pasiimti naują knygą. Patogu. Lengva. Greita. Sakysite, kodėl turi būti patogu, lengva ir greita? Na, nes toks yra tas mūsų XXI amžius. Patinka mums tai ar nepatinka.
Kadangi tenka susitikti daug tėvų, vis tenka išgirsti, kad vaikui nepatinka skaityti. Kad vaikui patiktų skaityti, jis…turi skaityti tai, kas jam patinka! Jeigu tai yra komiksai, išspauskite šypseną ir nupirkite jam tų komiksų. Absoliučiai priklausau tai stovyklai, kuri mano, kad meilės Hamletui prievarta neįkrėsi :). Visų pirma reikia pačiam skaityti (kad vaikas nuolat ne tik matytų knygų stirtą prie jūsų lovos, bet ir jus skaitančius), o visų antra sukurti skaitymui palankią aplinką. Jeigu tik grįžę namo įsijungiate televizorių, o eidami miegoti jį išjungiate, tai nenuostabu, kad vaikui vaizdai yra įdomiau, nei knyga. Man džiugu, kad vis daugiau pažįstamų atsisako televizoriaus. Prieš kokią savaitę vienas Vaikystės Sodo tėvelis sako: na, jau baigiate mane įtikinti, kad atsisakytumėme televizoriaus 🙂 Turiu ir vieną gerą istoriją apie mūsų vaikus ir televizorių:
Morta prieš keletą savaičių viešėjo pas draugę. Tėvai įjungė televizorių, nes rodė „Garfield’ą”. Ir štai filmas nutraukiamas ir prasideda reklama. Mano Morta pašėlo: Ei, kas išjungė??? Kai jai buvo paaiškinta, kad niekas neišjungė, ji labai nustebo ir pasipiktino, kodėl reklamos rodomos…nutraukus filmą pačioje įdomiausioje vietoje! Vėliau mums Morta sako: jeigu pirksime televizorių, ar galėtumėme pirkti tokį, kuris rodo reklamas, nes ten visokių gerų dalykų parodo, kuriuos reikia pirkti?! Ką gi, kalbėjome apie reklamą ir ar tikrai reikia pirkti tai, kas yra reklamuojama.
Bet grįžkime prie knygų. Štai VS vaikai važiuoja į biblioteką. Nes raštingumo ugdymas – vienas kertinių VS akmenų. Ir štai pedagogai sako: na, trūksta bibliotekoje iniciatyvos. Žinoma, čia tema labai ilga, bet bent jau pavyko susitarti, kad kaskart gautumėme teminių knygų stirtą (knygas, parinktas pagal temą, kurią tuo metu vaikai nagrinėja Vaikystės Sode). Norėčiau, kad bibliotekininkė ir paskaitytų šį-bei-tą vaikams ta tema: juk kaip įdomu, kai skaito kitas žmogus, ne tik sava mokytoja! Norėčiau, kad ji paruoštų užduočių vaikams. Mano manymu, tai – jos darbas. Ypač vaikų bibliotekoje. Kol kas daugumą darbų atlieka VS pedagogai.
Kai Augustas nuėjo į biblioteką, jam buvo pasiūlyta…tiesiog eiti ir rinktis. Ką gi, jis tieisog pavartė akimis, ir tiek. Klausia tėtės ir manęs, ką skaityti. Bet aš tai ne bibliotekininkė! Aš ieškau internete, žiūriu, ką rekomenduoja paauglių mokytojai, bibliotekininkai, dirbantys su to amžiaus vaikais. Gaila, kad dauguma tų rekomendacijų – iš JAV. Nors džiaugiuosi, kad bent ten randu jas. Tai, ką randu lietuviškai, būna sąrašai, sudaryti tam tikrai klasei. Bet ar tikrai tą vaikai skaito? Ar tikrai tas jiems įdomu ir „užkabina”?
Jau rašiau, kaip su Morta skaitėme elektroninę knygą apie kompozitorius. Dar dabar Gertrūda vis pasako storu balsu: IT’S A FACT! Nes toje knygoje įdomų faktą apie kompozitorių ar muzikos instrumentą storu balsu interaktyviai pranešdavo knygą įskaitęs balsas. O Morta atpažįsta instrumentų garsus ir pradėjo kalbėti apie tai, kad norėtų išmokti groti instrumentu. Smuiku arba gitara. Ji – skaitmeninė čiabuvė. Štai šį savaitgalį G jai surašė įvairiausių įskaitytų knygų. Sėdi mergina ir skaito/klauso. Aš taip vaikystėje sėdėdavau su ausinėmis ir klausydavau plokštelinių pasakų. Kodėl gi ne?
Tai, kad aš bijau elektroninių knygų (čia kalbu ne apie save, nes aš nebijau), nereiškia, kad jos yra blogis. Mano giliu įsitikinimu svarbiausia, kad vaikas skaito. Kažkada, manau, žmogui atrodė, kad vat iškalta akmenyje – patikimas dalykas, o popierius…kur jau ten ta nesąmonė atlaikys laiką! 🙂
Reikia pripažinti, kad mes, deja, esame imigrantai XXI amžiaus skaityme, o vaikai – čiabuviai. Pakartosiu tai, ką kartoju ir kartoju: jau Sokratas sakė, kad jaunimas – iš<..>ėjęs ir eis šunims šėko pjauti. Nuėjo? Tiesiog reikia įsisąmoninti, kad kiekviena karta atsispiria nuo prieš tai buvusios. Paskaitykite dr. Mozūraitės straipsnį (daug tų pačių minčių, kurios buvo neseniai išsakytos mano minėtoje konferencijoje), tikrai susimąstysite, kas ir kaip.
Parašykite, kaip jaučiatės jūs: ar čiabuviu, ar imigrantu? Kokias knygas patinka skaityti: popierines ar elektronines? Ir paspėliokime, kokia gi laukia ateitis?! Vieno komentaro autoriui(-ei) sekmadienį vidurdienį padovanosiu leidyklos VAGA knygą PRIKLAUSOMYBĖ NUO KOMPIUTERIO.