Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje 🙂 Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.

Apskritai supratau, kad esu paprastas vaizdų atžvilgiu žmogus: man horizonte labiausiai patinka matyti palmes arba kalnus. Jeigu vienų (arba kitų) ne(pa)matau ilgiau, nei kelerius metus, prasideda itin skausmingas ilgesys. Vis dėlto teisūs mokslininkai, teigiantys, kad vaikystėje įstrigę vaizdai mus persekioja: kadangi su tėvais naršėm po visą TSRS, tai reguliariai mačiau ir palmes, ir kalnus. Ir įgijau priklausomybę 🙂

Apie konfereciją. Tai buvo didžiausia pasaulyje konferencija, kurioje buvo kalbama apie ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikus: pristatomi naujausi tyrimai, dalinamasi praktinėmis idėjomis, vyko įvairūs forumai (aš, pavyzdžiui, dalyvavau direktorių forume) ir t.t. ir pan. Man buvo nepaprastai įdomu tai, kad buvo pristatyti naujausi smegenų tyrimai, pažangiausios metodikos ir pan. O kur dar begalė galimybių susipažinti su žmonėmis! Pavyzdžiui, vieną dieną tiesiog sėdėjau ir valgiau pietus, kai prie manęs prisėdo kelios moterys, ir mes pradėjome kalbėtis. Pasirodo, viena jų yra universiteto dėstytoja, o kitos dvi – universitetinio darželio mokytojos. Darželis – eksperimentinis, jame išbandomos įvairios naujos idėjos, į jį, pasirodo, beveik neįmanoma pakliūti, o mokytojoms keliami tokie reikalavimai, kokie nekeliami nė viename kitame darželyje tame mieste. Ir, kaip sakant, norinčių dirbti netrūksta, ypač jaunų ir motyvuotų. Pradėjome kalbėtis apie veiklos centrus ir apie organizaciją, kai vaikai dirba centruose. Viskas baigėsi tuo, kad pasikeitėme kontaktais ir sutarėme organizuotis bent jau apsikeitimus centrų nuotraukomis! (Žinoma, apkalbėjome dar ir begalę kitų įmanomų bendrų projektų).

Žodžiu, ten buvo ikimokyklinukų Meka.

Liūdniausia buvo tai, kad vienu metu vykdavo nuo 50 iki 100 prezentacijų, tad teko kruopščiai at(si)rinkti, kur tikrai noriu eiti. Be abejonės, teko ir nusivilti keliomis prezentacijomis. Pavyzdžiui, apie gabius vaikus. Nuėjau tikėdamasi labai daug, o ten pradėjo mums pasakoti, kaip identifikuoti gabius vaikus. Mačiau, kad daug kas sėdėjo ir konspektavo, tačiau aš – per  15min neišgirdusi nieko naujo – perbėgau į kitą prezentaciją. Bet buvo ir tokių prezentacijų, kur norėjau, kad niekada nesibaigtų. Dauguma jų buvo skirta ugdymo įstaigų vadovams: apie įdarbinimą, apie darbuotojus, apie vadovavimą, apie dažniausiai kylančias problemas… Palengvėjo, kai supratau, kad visi – VISI – susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Ir palengvėjo, kai gavau begalę patarimų, kaip tas problemas būtų galima spręsti. Ir kaip jas sprendžia žmonės, kurie 20 metų sėkmingai vadovauja vienai ar kitai ugdymo įstaigai. Dar viena prezentacija, kuri svaigino, buvo apie matematikos mokymą. Ir apie kalbos centrų įvairovę. Man išvažiuojant viena Sodelio mokytoja pasakė: Taip ir matau, kad jau mūsų laukia daug seminarų! 🙂 Pripirkau tiek knygų į Sodelio biblioteką ir vežuosi tiek medžiagos, kad, manau, iki kitos konferencijos TIKRAI užteks profesinio tobulėjimo veiklos! O ir tėveliams jau dėliojuosi mintyse keletą (bent trumpų) informacinių paskaitų.

Ir dar. Buvo gera jaustis genties dalimi. To jausmo buvau nepaprastai pasiilgusi, nes tam, kad galėtum įkvėpti, turi ir pats semtis įkvėpimo. Šioje konferencijoje pasisėmiau jo su kaupu.

Įsėdus į lėktuvą, kuris šiandien skraidino iš Orlando į Niujorką, galvoje virte virė įvairios naujos (o kai kurios ne naujos, o tiesiog išsikristalizavusios) mintys. Ant įvairių popiergalių prirašinėjau, ką dabar darysiu kitaip. Geriau. Įdomiau. Moderniau. Pažangiau.

Vakare atsisėdau vidury Times Square ir ne tiek džiaugiausi Niujorko didybe, kiek tuo, kad turiu galimybę kurti. Kokia esu laiminga, kad gyvenu XXI amžiuje. Žinote posakį apie amerikietiškąją svajonę? Na, kad visi gali turėti tai, ko nori, jei daug dirba ir įdeda širdies? Konferencijoje ši gija buvo skaidri it kristalas: tik tie mokytojai yra Mokytojai, kuriems jų darbas yra gyvenimo būdas. Kuriuos motyvuoja tai, kad JAI/JAM yra patikėta organizuoti šventę. Kurie laukia seminarų. Kurie – patikėkite, mačiau tą savo akimis! – stovi beveik valandą eilėje, kad po konferencijos parodoje už pusę kainos savo lėšomis galėtų nupirkti įvairių priemonių į savo klasę (apie mano nesėkmingą bandymą pripirkti visokių gėrybių Sodeliui galbūt pavyks parašyti kitame įraše) ir t.t. ir pan.

Labanakt, JAV. Labas rytas, Lietuva.

P.S. Kadangi konferencija vykdavo nuo sutemų iki sutemų, tai Orlando dienos šviesoje išvydau tik trečią dieną. Net juokas ėmė 🙂

P.P.S. Niujorke apsistojome pas vienos pradinės mokyklos muzikos mokytoją. Švietimas ROCKS. Nuo…iki.