Nežinau, kaip jums, bet man nepaprastai patinka žvakės. Nuo pat vaikystės turėdavau jų daug. Ypač patikdavo didelės didelės, įvairių spalvų ir skleidžiančios įvairiausius kvapus. Kai buvau septynerių, net namus per tokius žaidimus su žvake buvau padegus: ruošiau namų darbus, šalia pasistačiau žvakę. Užkliudžiau. Žvakė plumpt už stalo, o ten buvo tokie ploni pagaliukai sudėti, kurie tuoj pat užsiliepsnojo. Žaibo greičiu laksčiau į/iš tualeto su vandeniu, o širdis daužėsi kaip patrakusi, kol užgesinau. Bet žvakėms meilė neužgeso.

Dabar…dabar gyvenu žvakių abstinencijos periodą. Nes žinau, kad galiu pamiršti, jog žvakė(s) dega ir užsisukti su vaikais. Nes žinau, kad ir vaikams jos gali būti pavojingos. Taigi apsiribojame tik Advento žvakidėje esančių žvakių deginimu per pusryčius: kai už lango dar tamsu, kai mažylių akytės dar markstosi (todėl nedegu didžiosios lempos)…ant pusryčių stalo jaukiai dega Kalėdų Laukimo žvakė(s).

Bet…mėgstu seilę pavarvinti į tai, kaip galėtų būti. Šiandien atsidariau namų puošybos žvakėmis internetinį katalogiuką, ir jau pirmoji nuotrauka sužavėjo: ech, kaip gražiai atrodytų mūsų sukti mediniai belgiškai laiptai su ant jų nutūpusiomis žvakutėmis! Aišku, turint omeny tai, kad Gertrūdai dabar didžiausia atrakcija imti ir VISKĄ mesti žemyn laiptais tuo pačiu sakant: o-ooo :D, kaži, ar ilgai tokie papuošimai išsilaikytų 😀 Pavyzdžiui, šiandien atsidarė naują sauskelnių poką ir kol skaičiau Mortai knygelę visus po vieną ištraukė ir numetė žemyn laiptais… Taip…žvakių teks lukterėti 🙂

Bet jei jūs: a) galite ir norite puošti arba b) norite paganyti akis, tai pasižvalgykite štai čia. Gražu, ar ne?

Nuotrauka: Bob Fornal „Heart Candle”