Iš tiesų negaliu patikėti, kad nekaip neateinu iki tinklaraščio. Teisybę pasakius, vos ne kasdien ruošiuosi ateiti, bet nulaužia nuovargis. Toks juodas juodas nuovargis. O jis juodas dėl labai paprastos priežasties – dirbu po keliolika valandų. Ir dar, kaip sakant, esu vieniša mama. 🙂 Na, ne visada su keturiais vaikais, bet… Rūpesčių daug. Nerimo daug. Matyt, ir tai daro savo.

Tačiau šiandien – žiūrėdama Vaikystės Sodo nuotraukas – šypsojausi. Man gražu. Ir gyva.

Kai tvarkėmės ir ruošėmės, plušome be darbo valandų ir be savaitgalių. O kur dar mokymai auklytėms! Ačiūdiev, kartkartėm prisimindavome, kad reikia ir užvalgyti! Tada sėsdavome ant vaikiškų kėdyčių ir kalbėdavome apie savo vaikus, pasakodavome įvairiausias istorijas…turbūt geriausias team-building’as, koks tik gali būti!

Kartais pagalvoju: kaip gera būtų turėti daug pinigų: vienas-du, ir viskas įrengta, sutvarkyta, pastatyta ir pan. Kita vertus, nebūtų to džiugaus nuovargio, kai supranti, kad esi ne vienas, kad turi draugų, kurie atvažiuos ir – nieko neskaičiuodami – padės. Vis dėlto tai – grožių grožis.

Ruošiamės… Vaikų darbelių siena (tiesa, kol kas sieną puošia mūsų vaikų darbeliai – mat Vaikystės Sodo vaikų darbelių ekspozicijai dar neturime)… Informacijos tėvams siena… Mūsų žaismingasis užkandėlių šaldytuvas… Vis dar karpome, ruošiamės, tvarkomės… Dėlionės mažiesiems jau surūšiuotos: Kūrybos kambarys: Vincentas padeda rūšiuoti priemones: Ir… suka stalus bei stebi, kaip tėtė tvirtina lentą: O mama stalą dažo: Štai taip gaminami informaciniai plakatai: Viskas turi savo vietą: Mažiausiųjų „bačka”: „Bačkos” turinys: Raidžių ir skaičių apsuptyje: (PA)sisveikinimo su kaimynais žinutės (deja, nepasitvirtinusios): Pradeda ryškėti grupės kontūrai: Jau paruoštos kėdutės: Ši kėdutė man ypač brangi, nes ji – pirmasis Vilhelmo bandymas (žinoma, ne be Renatos pagalbos) dekupuoti: Namų centriukas: Erdvė mažiausiems: Ir jau labai laukiame atkeliaujančių štai tokių lovyčių (nuotrauka – iš Mortos ir Gertrūdos lopšelio):

Darbų dar – begalė. Pavyzdžiui, atkeliauja likę baldai. Ir lauko žaidimų įranga. Visa tai reikės pasiimti, susukti, sutvarkyti, paruošti. Ir čia tik ūkiniai darbai. Manęs dar laukia aibė įvairių strateginių sprendimų. Ir, žinoma, tuoj paaiškės, kiek tėvelių patikės savo vaikučius Vaikystės Sodui.

O šiandien man – jau 33. Už lango siaučia audra, žaibuoja ir griaudžia. Įdomu, ką tai galėtų reikšti??? Indėnai manė, kad žaibas – kūrybiškumo (kuriančioji) kibirkštis, susijusi su ugnimi ir vandeniu, galinti kurti ir naikinti. Beje, tą patį reiškė ir graikams (kad tai – aukščiausia, kūrybinė galia). Simbolių aiškintojai (pavyzdžiui, M.Steinon Merten) teigia, kad žaibas – naujo ciklo pradžia. Dar kai pagalvoju, kad 33 dar vadinamas Kristaus amžiumi…žodžiu, prasideda naujas ciklas. Bet tai, kaip sakant, faktas. God speed.