Atidaryti Vaikystės Sodą užtruko…Užtruko, nes vis galvojau, kad dar turiu kaip ir kur tobulėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad žmogui, kuris tiki, kad mokomasi visą gyvenimą, niekada nebus gana: vis atrodys, kad galima daugiau išmokti, labiau įsigilinti, tapti profesionalesne.
Jau seniai sugalvojau pavadinimą “Vaikystės Sodas”. Sodas man daug gražiau, nei daržas. Tiesiog. Be to, pačios darželio patirtis nebuvo nuostabi: vis dar prisimenu prievartinį pietų miegą (žinoma, nemiegojau, todėl uždengdavo akis šiurkščiu, tačiau, matyt, higienos reikalavimus atitinkančiu, rankšluosčiu), auklėtojų grasinimus pastatyti nuogą ant palangės (jei neklausysiu) bei tą dieną, kai mane privertė valgyti virtą svogūną. Džiaugiuosi, kad jau tada buvau kietas riešutėlis, ir auklėtojai teko eiti plauti savo suknelę. Tik kartais pagalvoju, ar tik ne nuo tos dienos nesu turėjusi svogūno burnoje…
Yra žmonių, kurie man sakė: na, ir kas, kad ten truputį pasityčiojo?! Juk va, vis vien nesugniuždė! Bet aš – kalbėdama apie patyčias ir apie karčias ikimokyklinio ugdymo patirtis visada klausiu – taip, nesugniuždė, bet kas žino, kur aš šiandien būčiau, nei mane būtų skatinę, o ne gniuždę? Jei man būtų padėję skleisti sparnus, o ne nuolat juos pakirpinėję? Kas gali atsakyti į šį klausimą?! Deja, niekas.
Todėl visada svajojau kada nors įkelti koją į ugdymo įstaigą, kurioje tuos sparnus padėtų skleisti. Ir man teko ta laimė. Dirbti, akredituoti, stebėti tokias ugdymo įstaigas. Žinoma, mačiau ir tai, ką norėjosi (pa)keisti. Štai taip brendo Vaikystės Sodo idėja. Sodo, į kurį vaikas galėtų ateiti mamai arba tėčiui grįžus į darbą. Sodo, kurį vaikas galėtų pradėti lankyti kartu su brangiausiu žmogumi. Sodo, kur niekas negalvotų, kad vaiką galima mylėti ir gerbti per daug arba kad vaikas gali užlipti ant galvos.
Kadangi esu ir akademinės bendruomenės narė, norėjosi, kad Vaikystės Sodas būtų ir moderniausia motinos mokyklėlė visomis prasmėmis: kad puiki ugdymo programa būtų ne tik skambus šūkis internetiniame tinklalapyje, kad pedagogai būtų ne šiaip puikūs pedagogai, o mano pačios išauginti siekiant, kad taip, kaip dirba jie, būtų visų, dirbančių su mažais vaikais Lietuvoje, siekiamybė. Vaikystės Sodas – ne darželis, ne dienos ir ne priežiūros centras. Tai – filosofija. Praktinė filosofija. Tokia, kokia įgyjama daugiau nei dešimtmetį atsiraitojus rankoves dirbant su vaikais, dirbant akademinį darbą, keliaujant ir akredituojant mokyklas bei jas steigiant. Žodžiu, patirta visais pojūčiais.
Todėl neseku nė vienu pasaulio edukologu. Tačiau pripažįstu, kad nė vienas žmogus nėra negyvenama sala: man įtaką darė ir Reggio Emiliadarželių principai, ir H.Gardner’io Intelektų įvairovės, ir L.Vygotskio teorija. (Kitos, žinoma, pro akis irgi nepraslydo…)
Mano ugdymo programa remiasi ir Tarptautinio Bakalaureato, irTarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo), ir nacionaline Švedijos ikimokyklinio ugdymo programomis. Šios programos – ne šiaip perskaitytos, o pagal jas dirbta, stebėta, kaip dirba kiti ir iki paskutinio siūlo analizuota, paimta tai, kas, mano manymu, geriausia ir pritaikyta Lietuvai.