Šeštadienį įvyko keletas „pirmų”: a) pirmą kartą Gertrūdėlė nakvojo ir be mamos, ir be tėtės; b) pirmą kartą lankėmės Kiolno (Koln/Cologne) katedroje ir c) pirmą kartą išgirdau grojant Nigel Kennedy – GYVAI! ir d) PO GALAIS, AŠ SU JUO IR KALBĖJAU!!!
Žinote, kas man labai patinka? Man patinka pirkti bilietus labai labai iš anksto. Kodėl? Todėl, kad tada, kai perki, kažkaip galvoji apie ateitį. Ir vien tas faktas, kad perki, reiškia, kad tą akimirką gali sau leisti. Taigi savo antrai, t.y. geresnei, pusei per gimimo dieną (kai visi tik atsigauna po Naujųjų Metų šventimo) padovanojau bilietus į Nigel Kennedy koncertą Cologne filharmonijoje. Trumpai apie muziką: genialus vaikas (britas), kilęs iš muzikų šeimos, mokėsi Yehudi Menuhino mokykloje, vėliau mokslus tęsė Juilliard’e Niujorke (į šią mokyklą patenka maždaug 6proc norinčių studijuoti).
28erių įrašė Vivaldžio „Metų laikus”, buvo parduota virš dviejų milijonų kompaktinių diskų. Žodžiu, paskaičiuota, kad maždaug metus jo diskai buvo parduodami po vieną kas maždaug 30s. Nenuostabu, kad jis pakliuvo į Gineso rekordų knygą! Beje, jis buvo pasitraukęs nuo scenos ir prieš gerą dešimtmetį vėl grįžo. Ir vėl gavo galybę apdovanojimų ir susilaukė (vėl) tarptautinės šlovės. Bet…apie visa tai – galybė informacijos internete 😉
Žodžiu, jis patinka Gabrieliui. Gal dėl savo įvaizdžio (mat jis gali koncertuoti ach-och salėje su paprastais batais ir išsikamšiusiais marškiniais…nešioja skiauterę…ir garsėja savo išsiskiriančiu bendravimu su publika – kai kurie teigia, kad jam toks familiarus bendravimas ir scenos elgsenos bei atrodymo taisyklių nepaisymas trukdo būti dar plačiau pripažintam!)
Norėjau, kad Gabrielius pamatytų visa tai gyvai. Internete radau, kad jis keliaus po Vokietiją, radau, kur arčiausiai mūsų ir…bilietai sušildė man širdį ir kišenę, kuri gerokai paplonėjo po to, kai tie bilietai buvo nupirkti!
Kelionę planuoti pradėjome vos ne tada. Jaudinausi, nes visiškai nebuvo aišku, kaip bus su Gertrūda: ar ji jau bus nujunkyta, ar apskritai liks normaliai, kada mes ten – ryškiai naktį – grįšime ir t.t. ir pan. Susitariau, kad Augustas nakvos pas vienus draugus, kurie turi panašaus amžiaus mergaitę, Vilhelmas, galvojom, gal važiuos pas klasioką, Morta – pas savo draugę, o Gertrūda – pas krikštatėvius. Taigi iš tiesų buvome susitarę tik dėl Augusto ir Mortos, o kiti du…dar buvo klaustukėliai 🙂
Praeitą savaitę jau žinojome, kad Gertrūda yra atjunkyta ir miega, sakyčiau, neblogai (man atrodo, kad neatsibunda, o jei atsibunda, tai pasako savo nuomonę apie šio pasaulio įvykius ir vėl užmiega). Tačiau pagalvojome, kad jai bus ramiau, jei su ja nakvos vienas brolis: jis ir pažais su ja, o ir šiaip abiems bus ramiau (ypač tokiam Vilhelmui, kuris mėgsta įprastumą). Taigi, atrodė, viskas aišku. Tol, kol negavome žinutės, kad susirgo Augusto draugės brolis. Ką daryti? Juk rytoj išvažiuojame! Galvojome, kad Augustas bus pas Gabrieliaus kolegę, kai Gertrūdos krikštatėviai pasakė, kad tegul visi trys (tiksliau, jie pasakė, kad visi KETURI 😀 ) važiuoja pas juos. Morta jau buvo susiruošusi pas draugę, tai kažkaip nebeperorientavom jos.
Nuvežėm vaikus apie antrą valandą, tačiau, kol viską susidėliojom, išvažiavom trečią. Kolne buvome šiek tiek po penktos valandos. Mūsų koncertas – aštuntą. Ką galima pamatyti Koln’e? Na, visų pirma gotikinė Koln’o Katedra. Sakoma, kad ją kiekvieną dieną aplanko apie 20 000 žmonių, ji yra viena didžiausių pasaulyje ir didžiausia gotikinė katedra šiaurinėje Europoje. Jos fasadas – didžiausias bažnyčios fasadas pasaulyje. Na, aš kaip ir suprantu, jei kažkas tokio monumentalaus yra pastatoma dabar, bet juk čia kalbame apie 1248!!! Dar ten lankosi iš tiesų daug piligrimų, nes Trijų Karalių relikvijos yra būtent šioje Katedroje!
Šitą nuotrauką dariau mamai, nes jai Šv.Antanas – ypatingas. O čia – būtent jo skulptūra.
Apėjome išsižioję ir tik gailėjomės, kad negalėjome pakilti į bokštą (kelia tik iki 17val). Po to ėjome pasivaikščioti po miestą. Nors tai – ketvirtas pagal dydį Vokietijos miestas, tačiau pritrenkiančio įspūdžio nepadarė. Man kažkaip labiau patiko Bona, kurioje lankėmės, kai ten prieš porą metų dar gyveno/studijavo Augusto krikštatėvis. Gali būti, kad mes ir nelabai žinojome, kur verta nueiti…
Taigi tiesiog pasivaikščiojome po miestą, kuris beveik visiškai buvo sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą (ačiūdiev, kad bent Katedros nesubombardavo!) ir po to atstatytas ir…pasukome link filharmonijos. Aš, žinoma, turėjau sustoti Starbucks’e ir papildyti savo miestų puodelių kolekciją.
Gatvės muzikantai…
Ir štai taip eidami sutikome…mano buvusią kolegę! Tiesiog Gabrielius išgirdo kalbant kažką amerikietišku akcentu, atsisuko ir…pamatė, jog tai mano kolegė iš Vilniaus, kuri dabar, pasirodo, dirba tarptautinėje mokykloje Koln’e!!! Teisybę pasakius, aš buvau viena akimi užmačiusi Facebook’e, kad ji persikėlė į Koln’ą, bet kažkaip niekada nesusirašėme. Ir štai – toks susitikimas!!! Smagiai papliurpusios išsiskyrėme (Gabrielius irgi nenuobodžiavo, nes ėmė kalbėti su jos draugu ispanu, kuris, pasirodo, iš Briuselio!), ir musu dar nusprendėme nueiti į kavinę ir…išgerti balto vokiško alaus, kuris yra Gabrieliaus mėgiamiausias alus.
Radome kavinukę tiesiai prieš Filharmoniją. Sėdime sau ten, gurkšnojame alelių ir stebime pasipuošusius vokiečius, einančius į koncertą. Ir staiga…atkreipiau Gabrieliaus dėmesį į bičą, kuris ėjo šalia labai pasipuošusių žmonių su futbolo marškinėliais, na, ir šiaip atrodė kaip fotbolo fanas. Visomis prasmėmis. Gabrielius sako: „Tai juk čia TAS bičas 😀 Naidželas!!!” Oi, sakau, maunam lauk, noriu bent jau iš arti pamatyti…
Taip ir išmovėme. Sustojome kartu prie gatvės, ir po to jis pasuko link šoninio įėjimo. Ir staiga vyras, ėjęs su moterimi prieš mus, išsitraukė bilietus ir nuskubėjo link jo. Aš – iš paskos. Akimirka ir pats Nigel Kennedy klausia manęs : What’s your name, doll? Aš, aišku, išvardinu paraidžiui, ir jis klausia: „Where are you from?” „Lithuania”, – sakau. O jis: „Ah, I live in Poland”. (Jo antroji žmona – lenkė, ir jis migruoja tarp namų UK ir Lenkijoje). Ot štai taip va. 😀 O Gabrielius dar ir prifotkino 🙂
O tada nuėjome abu išsišiepę į Filharmoniją. Didžiulė. Graži. Įspūdinga.
Grojo J.S.Bach’ą ir Duke Ellington. Neblogas mix’as, ar ne? O iš tiesų buvo ne tik neblogas, bet net visas super!
Bet svarbiausia buvo tai, koks yra pats Nigel Kennedy. Yra toks neprastas nelabai lietuviškas žodis: PAKALĘS 😀 (Radau, kad tai – slengas). Tai vat jis toks ir yra – pakalęs 🙂 Toks jis yra ir ant scenos, ir nulipęs nuo jos.
Yra daugybė atlikėjų, kuriuos verta/norisi pamatyti vien jau iš snobizmo 😀 (na, nežinau, kiek nuoširdžiai eina į V.Urmanos koncertą ir apie tą savo nuėjimą niekam nepasakoja, o tyliai širdyje džiaugiasi neatsidžiaugia…Žinoma, kad tokių yra, bet mano klausimas: KIEK? Po to dar yra dalis, kurie ir džiaugiasi, ir apie tai papasakos (jau jūs man atleiskite, bet aš priklausau tai grupei 😀 ) ir yra tretieji, kurie nuėjo tik tam, kad pasakytų 😀 Na, bet čia – lyrinis nukrypimas.
Iš tiesų įsitikinau viena: mačiau daug nepaprastų muzikų. Žavėjausi jų grojimu. Žavėjausi iki graudulio ir drugelių plazdenimo krūtinėje. Tačiau šiandien nepasakyčiau, kodėl ir kokį konkrečiai įspūdį paliko vienas ar kitas atlikėjas. Na, jie visi fantastiški! (Žinoma, tą fantastiškumo aurą sukuria ir žinojimas, kad jie tokie fantastiški!) Tačiau NG išsiskiria, ir aš turbūt ir po 20ies metų galėsiu pasakyti, kodėl jis išsiskyrė ir kokį konkrečiai įspūdį paliko.
Mažas pavyzdėlis: Prieš pertrauką NG pats, be jokių pranešėjų sako:
– Dabar tie, kurie sėdi pirmoje eilėje, sėdi prasčiausiose vietose. Koks jūsų vardas? Bir…? Birgitte? Oi, man tai – PATS gražiausias vardas! Gerai, Birgitte ir Jūsų draugas, jūs tyliai išslinkite, kol aš kalbu, kad būtumėte pirmieji ten, kur jums reikia būti per pertrauką. (Jie atsikelia ir eina) Puiku. O dabar mes nuspręskime, kiek truks pertrauka. Balsuokime. Kas už 20min? ir t.t. ir pan.
Bendrauja nuolat. Betarpiškai. Charizmatiškai. Apsirengęs paprastų paprasčiausiai (bet tvarkingai). Su skiautere. Pats groja ir diriguoja. Pats viską praneša. Žodžiu, one of a kind. Ir man bais patiko!
Po koncerto išėjome nusvaigę, dar labiau įsimylėję NG ir pakylėti. Namo dar važiuoti nesinorėjo. Tai dar pasivaikščiojome po naktinį Koln’a, užkandome ir…važiavome namo. Grįžome apie pusę trijų.
Ir grįžome į tuščius namus. TUŠ-TU-TĖ-LIUS. Yra buvę, kad mano tėvai pasiima savaitgaliui berniukus (kai dar turėjome du vaikus ir du vaikai paimti reiškė nė vieno vaiko mums 😀 ), yra ir Medeina mus išleidusi (pavyzdžiui, dviems dienoms ir nakčiai į Paryžių per mano 30metį), tačiau tų kartų per mūsų devynerius metus nuo Augusto gimimo daug nebuvo 🙂 O taip, kad išleistų nakčiai draugai, išvis nėra buvę! O dabar jau yra buvę. Tik, žinoma, ta naktis buvo gan trumpa, nes sekmadienis buvo itin aktyvus ir anksti prasidėjęs, bet ryte mes tiesiog džiūgavome. Taigi…kai kažką gauni retai, tai moki tai labai labai vertinti! Taigi ačiū Nigel’ui, AAAU ir NRH”X” šeimynėlėms už šitą gražų ir įsimintiną mudviejų vakarą!
Nuotrauka: Nigel Kennedy
Ir dar…Pasiklausykite N.Kennedy, grojantį J.S.Bacho kūrinį, kurį girdėjome ir mes (beje, čia pamatysite ir kaip jis bendrauja su publika…)