Keletą dienų ieškojau informacijos, kodėl kūdikis…save drasko. Tiesiog Gertrūda – vos ją nurengi (ar perrengti, ar keisti sauskelnes ir pan) – iškart puola save draskyti. Siaubas kažkoks… Tuo pačiu radau nemažai informacijos apie tai, ką daryti, kai vaikas save skriaudžia. Taigi: atsakymai į dvi problemas viename straipsnyje.
Vakar Gertrūdą aprengiau „bodžiuku” su didesne iškirpte – šiandien nudraskyta visa krūtinytė:( Tik nusisuki – jau drasko pilvuką arba šlaunis. Žodžiu – kadangi niekada nebuvau su tuo susidūrusi – ieškojau informacijos, kas tai galėtų būti…
Tai, ką radau, nepradžiugino…beveik visuose rastuose internetiniuose tinklalapiuose mirgėjo žodis „egzema”. Kad taip prasideda kai kuriems vaikams, kai jie dar yra kūdikiai. Gertrūdos Elenos odelė buvo LABAI sausa, kai tik gimė: tepėm įvairiais drėkinančiais kremais, bet po to tarsi pagerėjo.
Ką siūlo daryti? Tepti drėkinančiais kremais, maudyti šiltame vandenyje (o po to iškart ištepti kremu), dėvėti tik natūralių medžiagų rūbus ir trumpai kirpti nagučius. Ir, žinoma, tikėtis, kad tai tik sausa oda ir nevirs egzema…
Kaip bebūtų, pas dermatologą teks keliauti ne trims, o visoms keturioms mūsų atžaloms.
Išgirdę, kad vaikas mušeikauja, susirūpina visi: tėveliai, seneliai, pedagogai. Tačiau ne ką mažiau širdį užduoda ir pastebėjimas, kad vaikas ima…,,mušti“ save? Dažnam tėvui tai taip pat nesuvokiama kaip ir smurtas apskritai – vis dėlto tradicinį mušeivą kartais netgi lengviau perprasti, nei tai, kodėl vaikas tranko sau per veidelį arba galva daužo į sieną.
Tam tikra prasme toks elgesys yra…normalus. Kai kurie specialistai netgi pasakytų, kad toks elgesys vieną dieną pasibaigs taip, kaip ir lygioje vietoje prasidėjo. Tačiau iš tiesų yra būdų padėti ir vaikui, ir sau. Jeigu pastebėjote, kad vaikas pradėjo save ,,mušti“, visų pirma pabandykite atspėti, kodėl jis nusprendė save bausti? Galbūt jis save ,,muša“ tada, kai supyksta ant jūsų? O gal tada, kai šiaip susierzina? Vieni vaikai klykdami krenta ant žemės – gal jūsiškis panašioje situacijoje trenkia sau ir tai būtų galima pavadinti pykčio priepuoliu? Galbūt jis mano, kad reikia save nubausti? O gal jūs jį taip baudžiate? Dažniausiai save ,,mušantis“ vaikas pats yra ragavęs „beržinės košės“. Kadangi tai nėra taisyklė, neskubėkite daryti išvadų.
Pasistenkite prisiminti, kada toks elgesys prasidėjo. Galbūt tuo metu mama išvažiavo į komandiruotę, o prieš tai niekada nebuvo palikusi vaiko? Gal pakeitėte gyvenamąją vietą? Gal atostogavote? Gal išvedėte į lopšelį/darželį? Gal gimė brolis/sesuo? Jeigu prisiminsite įvykį, kuris galėjo iššaukti tokią reakciją, lengviau įveiksite ir problemą: mama skirs daugiau dėmesio, esamą kambarį padarysite kuo panašesnį į buvusįjį ir pan. Tačiau net ir tada, jei nė nenutuokiate, kas galėjo sukelti tokį vaiko elgesį, jūs jam galite padėti. Visų pirma skirkite jam daugiau dėmesio – paprastai ikimokyklinukui tai geriausias vaistas: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti. Kartais vaikui reikia išlieti energiją, kuri neišeikvota kaupiasi ir vieną dieną ištrūksta…į save nukreipta agresija.
Jeigu jūsų vaikas daužo galvą, gali būti, kad jis tiesiog labai įpykęs, ir tiek. Paprastai taip elgiasi 1-4 metų vaikai – dažniausiai berniukai. Pastebėta, kad daužydami galvą, vaikai labai dažnai siekia tėvų dėmesio – kuo stipriau reaguojate, tuo dažniau tai ima kartotis. Žinoma, tėvai negali nereaguoti į tokį vaiko elgesį, nes galvos daužymas – ir vienas iš autizmo požymių: žodžiu, nereaguodami galite praleisti ir kai ką svarbaus, ypač, jei vaikas ir po ketvirtojo gimtadienio nesiliauja taip elgtis.
Bijote, kad skriausdamas save vaikas susižalos? Tokio amžiaus vaikams retai taip nutinka.. Jiems nepatinka skausmas, todėl ,,mušama“ taip, kad neskaudėtų. Be to, eilė tyrimų rodo, kad šių vaikų intelektas dažnai yra aukštesnis už vidutinį.
Bet kuriuo atveju, pastebėję, kad vaikas save skriaudžia, neleiskite jam to daryti. Ne tik dėl fizinės, bet ir dėl emocinės žalos, kurią gali sau pasidaryti. Pasisodinkite vaiką ant kelių, pasakykite, kad neleisite savęs ,,mušti“, nes turite juo pasirūpinti. Nesvarbu, kad vaikas mažas, kad supras ne viską, ką sakote – vien fizinis kontaktas padės jam atsipalaiduoti, siųs signalą, kad jį mylite ir juo rūpinatės.
Tie, kas jums sakys, kad taip būna ir tai normalu – irgi teisūs. Dažnai toks elgesys prasideda ir baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Tačiau jeigu nepaisant visų jūsų pastangų, vaikas nesiliauja – na, tarkim, ilgiau nei mėnesį,–vertėtų pasitarti su pediatru, kuris prireikus nukreips pas specialistą. Net jeigu ir nebus nustatytas joks sutrikimas, žinodamas specialisto išvadą, jausitės daug geriau. Priimkite kaip pagalbą ir tai, jei kaip efektyvus būdas iš šios kebeknės išsisukti, bus pasiūlyta, pavyzdžiui, vaikui pradėjus baksnoti galva į grindis, išeiti į kitą kambarį ( kad suprastų, jog taip nepatrauks jūsų dėmesio). Juk specialisto nuomonė, tai ne į kairę ir dešinę dalijami draugių patarimai…
Nuotrauka: Mad world