Šį savaitgalį su vaikais daug kalbame apie netektį/mirtį. Augustas vakar klausė, koks jausmas, kai miršti. Morta klausė, ar ji – jeigu susirgs – numirs. Augustui atsakiau, kad, deja, nieko negaliu jam atsakyti, nes niekada nesu to patyrusi.
Diskutavome apie tai, kad – jeigu skauda – tam yra vaistai ir, ačiūdiev, gyvename XXI amžiuje ir galime tikėtis, kad – jeigu mirtis bus skausminga – bus galima skausmą palengvinti.
Visi šie klausimai ir mintys kilo vaikams, nes vakar vaikai susidūrė su netektimi. Pagarba, kaip reagavo mokykla: visi tėvai gavome laišką, o vėliau kiekvienam asmeniškai buvo ir paskambinta.
Aš tuoj pat paskambinau mūsų pediatrei, kuri tuo metu nedirbo, tad tiesiog poliklinikos registratūroje dirbanti moteris pasiūlė kuo greičiau atvažiuoti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Susirinkau vaikus ir išvažiavome. Poliklinikoje susitikome ir Mortos, ir Vilhelmo klasiokų. Jie jau buvo apsilankę pas gydytoją, tai pasakė, kad vaistus galima susileisti arba gerti, nusprendėme, kad tikriausiai leisime. Nuėjome pas gydytoją, vaikai, aišku, pasakė, kad jie gers. Tada nuėjome į vaistinę, kur, pasirodė, mums išrašytas receptas ir buvo geriamiems vaistams. Kadangi teko eilėje stovėti už babyčių, kurios pirko kompensuojamus vaistus, o vaikai buvo pakankamai irzlūs ir išsigandę, tai, kaip sakant, nesiruošiau eiti naujo recepto ir iš naujo stovėti eilėje.
Kadangi buvome sutarę, kad po vaistų (maniau, kad vaistus leis) važiuosime ledų, tai nebuvo kur trauktis ir važiavome ledų.
Šiandien vėl gavome mokyklos laišką. Yra informacija apie ligą, kurią suteikė Visuomenės sveikatos centras ir, manau, naudinga žinoti visiems. Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, mes Vaikystės sode turėjome atvejį, kai viena šeima visus sukėlė ant kojų teigdami, kad vaikui įtaria meningokokinę infekciją, o aš jau turiu lėkti dezinfekuoti patalpų. Tuo metu nebuvau Vilniuje, puoliau skambinti į Visuomenės sveikatos centrą, ten man pasakė, kad jie nieko nežino, vadinasi, tėvai tiesiog panikuoja ir t.t. ir pan. Be to, nieko dezinfekuoti nereikia, čia visiškai ne tokia liga. Žodžiu… Kita vertus, geriau pranešti, nei nepranešti: turėjome atvejį, kai vaikas susirgo Noro virusu, tačiau mes apie tai sužinojome per trečiuosius asmenis, o tėvai taip ir nepatvirtino. Tai, kaip sakant, geriausia, kai tėvai informuoja tada, kai liga yra patvirtinta: nes tikrai nėra protinga nei kelti panikos, nei ignoruoti tai, kas neturėtų būti ignoruojama. Žinoma, negalima lyginti šių dviejų atvejų, bet tokiu atveju kaip pirmasis tuo labiau negalima juokauti.
Taigi: kokia tai liga ir ką reikia daryti?
– kai tik sužinoma, kad yra patvirtintas atvejis, reikia informuoti visus ugdymo įstaigą lankančius vaikus ir darbuotojus, kad visi galėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus konsultacijoms;
– ligos sukėlėjas – bakterija Neiserija meningitidis. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, Išorinėje aplinkoje Neiserija labai greitai žūsta, bet, nežiūrint į tai, sukėlėjas labai paplitęs, cirkuliuoja nuolat ir visur. Reikalavimai privalomam aplinkos kenksmingumo pašalinimui (dezinfekcijai) netaikomi, rekomenduojamas patalpų vėdinimas. Neįmanoma „atsinešti“ meningokoko ant drabužių, knygų ar kitų daiktų paviršių. Užsikrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 3-4 dienos). Didžiausias pavojus susirgti yra žmonėms, buvusiems sergančiojo aplinkoje.
– susirgimai dažnesni šaltuoju metu (rudenį-žiemą-pavasarį);
– visais atvejais ligos pradžioje pakyla temperatūra, atsiranda galvos skausmas, galimas raumenų skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas (stingimas, atsiradęs dėl raumenų įtempimo), vėmimas. Kai kuriems ligoniams pasireiškia nosiaryklės katariniai pakitimai, jautrumas šviesai ir triukšmui. Būdingas meningokokcemijos požymis – odos bėrimas nuo smulkių hemoraginių elementų iki stambių raudonų žvaigždžių formos dėmių.
Keletas nereikalingų, neveiksmingų, bei nerekomenduojamų veiksmų :
o Dezinfekcija arba įstaigos uždarymas
o Gleivinės dezinfekcija/gydymas ar tyrimai, turėjusiems artimą kontaktą
o Bendruomenės, artimųjų ar kt. žmonių izoliacija, ypač mokyklose
Rekomendacijos :
– Profilaktinis gydymas antibiotikais, asmenims turėjusiems artimą kontaktą.
– 10 dienų padidinto stebėjimo periodas visiems kitiems, po infekcijos diagnozavimo
Kita vertus, nežinau, kaip jūs, bet aš – su kiekvienais metais – vis filosofiškiau žiūriu į gyvenimą ir mirtį. Gyvenimas yra toks beprotiškai trapus, kad – jeigu mes staiga sąmoningai suprastumėme tą trapumą – tikriausiai išprotėtumėme ir gyventumėme kažkokį fobišką gyvenimą: bijotumėme ir patys gyventi, ir neleistumėme gyventi vaikams. Būtų paradoksalu: turime trumpą galimybę gyventi ir džiaugtis gyvenimu, o užsidarytumėme ir jo bijotumėme. Tad, teisybę pasakius, reikia gyventi. Aš kažkaip tikiu, kad visi man artimi žmonės, kurių netekau, to norėtų: kad aš ne gedėčiau, o gyvenčiau. Jeigu jie mane mato, jiems tikriausiai gera matyti mane gyvenančią, o ne visą gyvenimą bijančią.
Apskritai tema – nepaprastai skaudi. Net mažiausia savo dalele negaliu išgyventi to, ką išgyvena mano vaikų bendramokslės tėvai. Užuojauta jiems. Ir linkėjimai ramybės. Kažkaip man atrodo, kad man tokiu metu būtų svarbiausia, kad žmonės nenudelbtų akių ir nebėgtų į šoną, o prieitų, pažiūrėtų man į akis empatišku žvilgsniu ir leistų man išgyventi neišgyvenama.
Gražus britų poeto D.Harkins eilėraštis:
Nuotrauka: Death Valley Road by Heidi & Matt