…paskutinį kartą rašiau tinklaraštyje, negalėjau patikėti! Nes tos dienos lekia kaip išprotėjusios! Rimtai! Vakar nuvežiau Mortą į baletą ir niekur neradom jos batelių. Sukau sukau galvą, kol prisiminiau, kad ji juos praeitą savaitę paliko dailėje. Nieko sau! TIK praeitą savaitę! O man atrodė, kad nuo praeitos savaitės žemė APLINK SAULĘ apsisuko bent kelis kartus:)
Ketvirtadienį su Gertrūdėle išskridome į Lietuvą. Prieš tai nuo sekmadienio iki trečiadienio pas mus viešėjo mano viena geriausių draugių – švedė Sara su savo sužadėtiniu. Gertrūdėlę tiesiai iš oro uosto nuvežiau pas savo tėvus, o pati važiavau į Vaikystės Sodą. Ten darbavausi iki ketvirtos ryto. Ryte kėliausi ir važiavau pasiimti iš tėvų Gertrūdėlės, o pati ėmiau lakstyti iš vieno susitikimo į kitą. DAUG susitikimų. Antroje dienos pusėje tiesiog pradėdavau visur vėluoti, nes telefonu kalbėdavau…vairuodama. Tiesiog nebuvo daugiau, kada! Penktadienį į Vaikystės Sodą atvažiavo ir spintelės. Fantastika! Kadangi buvome su auklytėmis sutarę, kad jos jau šį savaitgalį aukos Vaikystės Sodui, tai po darbo visos susirinkome ir …tiesiog išvertėme visus sandėliukus ant grindų ir pradėjome savo mega-odisėją:) Labai gerai, kad buvome visos kartu: viena kitai patardamos, viena kitą pečiu paremdamos darbavomės iki gerokai po vidurnakčio… Mudvi su Renata likome nakvoti, tvarkėmės, kalbėjomės ir tąnakt buvo pasiektas nemiegojimo rekordas – jau atsigulėme (ketvirtą), tačiau Renata dar nuėjo dekupuoti spintelių nugarėlės (ten vienoje vietoje matosi) ir…atsigulė ŠEŠTĄ!
Aš ryte pakirdau gan anksti, nes reikėjo įleisti meistriuką, kuris atėjo daryti visų meistriukiškų darbų Vaikystės Sode. Darbavosi vyras iki pat seminaro, kuris prasidėjo 16val. O aš dar iki seminaro ne tik tvarkiausi, bet ir porą susitikimų turėjau! Dieve duok stiprybės auklytėms, kurios visą savaitgalį tiesiogine to žodžio prasme dirbo neatlenkdamos nugaros!
Bet jau šeštadienį apie pietus pradėjo ryškėti fantastiški Vaikystės Sodo kontūrai. Rimtai. Popiet paskambinau Gabrieliui ir pasakiau: žinai, padarom apšvietimą (kol kas turime naminį apšvietimą, tačiau sodeliui norisi daugiau šviesos), tvorą (vienas Vaikystės Sodo šonas yra per atviras), dar šį-bei-tą, ir iš esmės ta vizija, kurią nešiojau galvoje, taps realybe! Todėl per seminarą – net ir labai labai trūkstant miego – jaučiau ypatingą įkvėpimą. Buvo tiesiog geruliškai gera! O nuostabiausia buvo tai, kad niekas neskubėjo skirstytis, ir mes ir dar ilgai kalbėjomės bei gėrėme arbatą…ech! Tą vakarą miegoti ėjome antrą valandą, nors nakvojome ir kalbėjome net trise! Bet tiesiog nuovargis darė savo. Pagalvojau, kad santrauką to, ką ruošiausi seminarui apie emocinio intelekto raidą, įdėsiu ir į tinklaraštį – tik tiek, kad ten, žinia, yra tik špargalkės man, o ne išsamus ir itin rišlus tekstas. Na, bet gal pavyks!
Sekmadienį iš pat ryto susitikome aptarti apšvietimo projekto, o šiek tiek vėliau atėjo mano labai laukta Gustė. Pirmą kartą mintis susitikti su Guste kilo, kai jos tinklaraštyje pamačiau sieną-lentą. Juk būtent taip mąstančio žmogaus patarimų labai norėčiau! Nes aš, pavyzdžiui, žinau, KAS turi būti, o jai – neabejojau – galėtų kilti mintis, KAIP! Taigi paskambinau dar iš Belgijos ir sutarėme, kad susitiksime. Negalėjau patikėti, kad ji atvažiavo iš Kauno! (aš mat – naivuolė – maniau, kad ji TIKRAI Vilniuje gyvena:))) ir net nepaklausiau, ar Vilniuje!) O susitikimas buvo tikrai labai labai smagus ir geras, ir prasmingas! Aš tikiuosi, kad Gustė išėjo pasisėmusi tiek pat gerų emocijų kiek gavau ir aš! Pavyzdžiui, šiandien ryte skambinausi su vienu jaunu dailininku, kuris vieną idėją galėtų įgyvendinti, o valgydama pietus svajojau, ką darysiu kitame Vaikystės Sode:) Ačiū, Guste!
Po kūrybingo ir įkvepiančio susitikimo su Guste lėkėme su auklytėmis į vieno mūsų vaikiukų mamos knygos „Smagiosios Pelytės Smailytės Istorijos” pristatymą. Šis buvo labai smagus, o dar smagiau buvo ten susitikti tiek daug Vaikystės Sodo bendruomenės narių! Gražiausia buvo, kai kai kurie kukuliai čiupo auklytes už rankos ir vedėsi jas tyrinėti muziejaus! Man – kadangi nebuvau dar tądien valgiusi – labai patiko ir sūrinė, kur vis užsukdavau 😀
Pirmadienį vėl susitikimas susitikimą vijo, suderinau daugybę dalykų…nespėjau tik užsukti į parduotuvę ir nupirkti Kinder šokoladinių kiaušinių, kurių lauktuvėms užsiprašė vaikai! O antradienio rytą patraukėm link Kauno oro uosto. Tiesa, pirmadienio vakarą atėjo meistriukas toliau darbuotis ir pasakė, kad žurnale „Ji” skaitė mano interviu, apie kurį buvau pamiršusi! Taigi jau visai vakare – kai vežiau Renatą namo – užbėgau į parduotuvę ir pagriebiau mums ir mano mamai, kuri visada džiaugiasi tokiais siurprizais! Renata skaitė ir sakė, kad tarsi girdi mane kalbant, t.y., interviu perteikti mano žodžiai/intonacijos/kalbėsena!
Antradienio vakarą atsidariau savo gmail laiškų dėžutę ir – pamačiusi 148 laiškus – atsakiau į keletą „degančių” ir uždariau ją be didelio širdies skausmo, nes labai norėjosi pabūti su šeima. Vakar jau sėdau prie darbų, nors juos atlikti trukdė ach-tokie-chaotiški-mano-trečiadieniai! O šiandien, atrodo, nepaleidau ragelio, nes, pavyzdžiui, mūsų maitinimą tiekianti įmonė susimaišė ir mums atvežė kito daržiuko pietus, o ten pietų tereikia…8 porcijų! Gerai, kad tas kitas daržiukas netoli! 🙂 O šiaip…kai surašiau šiandien laišką tėveliams ir pamačiau, kiek visko mūsų laukia iki Naujųjų metų…širdis dainuoja!
Tai va dėl to kurį laiką tyla tinklaraštyje. Bet dabar vėl esu prie kompiuterio, o jau kai esu prie kompiuterio, tai negaliu nerašyti…