Nustebino? O, ne. Taip šiandien galvoju kaskart, kai mintys atsitraukia nuo darbo  – po to, kai DELFI išspausdino šią naujieną, o 11.45 jau buvo 485 komentarai ir, kaip sakant, tokie visažiniški komentarai. Teisybę pasakius, nėra čia naivuolių, ir niekas nesitikėjo daugumos palaikančių komentarų, bet tai, ką perskaičiau, pranoko visus įsivaizdavimus…Ir bjauriausia yra tai, kad daug komentarų skirti net ne Gabrieliui, o…man arba jo seneliui (arba apskritai tiesiog kliedesiai – kitaip net nežinau, kaip pavadinti, nes komentarais vadinti tiesiog liežuvis neapsiverčia) – stick to the topic,dear sakydavo mano vienas dėstytojas – akivaizdu, kad daug kam tai yra dar svetima sąvoka.

Teisuoliams, kurie dabar norėtų sakyti, kad reikia suprasti, kad patys taip norėjome, noriu pasakyti kartą ir visiems laikams, kad tai, jog tu norėjai, nepadaro lengviau. Pavyzdžiui, visi nori kūdikėlio, tačiau, kai jis nemiega naktimis, niekas nešokinėja aplink tą kūdikėlį su šventine suknele ir šviežutėliu makiažu bei šypsena nuo ausies iki ausies ir negalvoja, kad tai – laimingiausios akimirkos. Ar tai reiškia, kad nebenori kūdikėlio? Aišku, kad ne. Bet ar lengviau? Irgi ne.

Smagu, jog AG pasakė, jog didžiuojasi tėčiu. Smagu, kai G daro tai, kuo tiki. Smagu, kad tiesiog apskritai daro, o ne tik žino, kaip padarytų jis. Eina ir bando galėti, o ne burba, kad kiti vat nesugeba.

O komentaras-laimėtojas (kalbant apie mane) turbūt yra šis (beje, atsiųstas mano kolegės, nes aš tik akimis juos permečiau):

skaitytoja