Visi žinome, koks svarbus gyvenime yra pasitikėjimas savimi. Kai kurie sako, kad yra žmonių, kurie per daug pasitiki savo jėgomis. Gal. Na, suprantu, kad kai kurie neadekvačiai vertina savo galimybes, bet kaip aš norėčiau iš tiesų jaustis 100proc taip, kaip jaučiasi ši mažylė!

httpv://www.youtube.com/watch?v=qR3rK0kZFkg

O dabar…dabar būna blyksnių, kai taip pasijaučiu, tačiau jie trunka trumpai, nes vis dėlto yra tiek daug dalykų, kurie nuolatos nuleidžia ant žemės. Būtent dėl to vis sakau, kad mes savo vaikams – kuriuos taip mylime – turime suteikti sparnus, o ne nuolat juos pakirpinėti sakydami, kad taip apsaugome juos, nes kažkas kitas tuos sparnus pakirps dar skaudžiau…O gal juodžiausią darbą tam ruošdami padarome būtent mes? Gal būtų daug geriau, jei mes suteiktumėme paramą ir tikėjimą vaikui jo jėgomis – tokį, kad NIEKAS tų sparnų nepakirptų? Ypač negrįžtamai…Ką manote?