Šią vasarą teko susidurti su ypatingai daug šeimų, kurios uždavė klausimą: kelerių metų vaiką Lietuvoje leisti į mokyklą (šešerių ar septynerių)? Į šį klausimą man atsakyti sunku, nes jis – itin daugiadimensinis ir – atsakant – reikia atsižvelgti į daug faktorių ir į kiekvienos šeimos (ir ypatingai vaiko!) unikalią situaciją. Kadangi mūsų dukrai kaip tik šešeri su puse, šis klausimas itin aktualus ir mums.

Ar manau, kad šešerių metų vaikas gali eiti į pirmą klasę? Tikrai TAIP! Ar gali eiti į pirmą klasę lietuviškoje mokykloje? Priklauso nuo pedagogo. Kodėl? Todėl, kad šešerių metų vaikas tikrai nėra pasiruošęs nuo 8.30 iki 13.00 ramiai sėdėti suole, klausyti ir matyti priešais sėdinčio vaiko pakaušį (teisybę pasakius, aš apskritai nemanau, kad toks ugdymo(si) metodas yra efektyvus – ką jau kalbėti apie efektyviausią). Gal kam nors tai ir atrodo vertybė, bet aš esu įsitikinusi, kad XXI amžiuje tokia klasė yra pati didžiausia nesąmonė. Prisimenu, kaip prieš gerus 10 metų su vaikais (tarptautinėje mokykloje) kalbėjome apie laiką: apie tai, kas yra DABAR ir kas buvo PRAEITYJE. Kalbėjome ir apie mokyklą. Aš parodžiau iliustraciją, kur „praeitis” buvo vaikai susėdę suoluose, ir mokytoja klasės priekyje, o „dabartis” – vaikai, sėdintys prie stalų/centrų, o mokytojas – padedantis viename iš centrų ir sėdintis šalia vaikų. Diskutavome, kas liko „taip pat”, o kas – „skiriasi”. Nutarėme, kad liko tik mokytojas ir vaikai, o visa kita pakito. Ir štai su vaikais atsidūrėme lietuviškoje mokykloje. Mirtina tyla. Jų bendraamžiai sėdi prie suolų, palenkę galveles, o mokytoja klasės priekyje plyšauja, kad X vaikas niekada negirdi, ką ji sako. Išėjus iš mokyklos mano vaikai ir sako: Mrs.L, o kodėl ši mokykla buvo tokia kaip „praeityje”? Štai taip. Ar norėčiau, kad mano šešiametė atsidurtų tokioje klasėje? NE. Ar norėčiau, kad, jai girdint, pakeltu balsu gėdintų kitą vaiką ir formuotų jai tokius socialinius įgūdžius? TIKRAI NE. Jeigu žinočiau, kad visiškai neturiu kitokios išeities, tik leisti į tokią klasę, tai daryčiau viską, kad tas vaikas išeitų į pirmą klasę septynerių su puse. Na, jau bent kiek tvirtesniu – iš namų atsineštu – stuburu ir pro ausis praleistų visas tas nesąmones.

Pasiruošimas mokyklai

Nuolat girdžiu klausimą: „Ar paruošite vaiką mokyklai?”. Suprantu šį tėvų rūpestį. Ir suprantu svarbą turėti gebėjimus ir žinias, kurių reikės mokykloje. Kita vertus, dažnai vilku norisi kaukti: DARŽELIS NĖRA PASIRUOŠIMAS MOKYKLAI, DARŽELIS YRA ČIA IR DABAR. Kaip ir mokykla. Kaip čia paaiškinus?! Kartais atrodo, kad iš darželio norima tik vieno: kad vaikas nueitų pasiruošęs į mokyklą, o iš mokyklos – kad nueitų pasiruošęs į universitetą. Taip niekada negyvename ČIA IR DABAR, o nuolat išgyvename dėl to, kad ojojoi kaip čia bus. Kodėl niekas nesusimąsto, kad vaikas gali ir daugiau?!?!?!?! Man patinka metų tikslai.

a) Yra raidos ribos. Pavyzdžiui, yra žinoma, ką turi gebėti tūlas trimetis.

b) Pasižiūri, ką turi gebėti ketverių metų vaikas.

c) Tai yra ribos. Šiose ribose (trejų-ketverių metų) normalios raidos vaikas tikrai turi gebėti.

d) Sieki, kad vaikas nuolat tobulėtų ir gebėtų vis daugiau – kad jam sulaukus ketverių, jau atsiverstum ketverių-penkerių metų vaiko vertinimą.

Amžiaus tarpsnių ypatumai yra gairės. Tos gairės ypač reikalingos pradedantiems mokytojams (ir ypač neturintiems savo vaikų), kad nereikalautų iš vaikų nei per mažai, nei per daug. Mano meilė Vygotskis turi tokį terminą: zone of proximal development. Paprasta žmonių kalba tai reiškia:

a) Kai vaikui yra per lengva, jis netobulėja ir yra demotyvuojamas;

b) Kai vaikui yra per sunku, jis frustruojasi, ne(be)pasitiki savimi ir…yra demotyvuojamas;

c) Kai vaikui yra šiek tiek per sunku (tiek, kad užduotį atlikti gali su suaugusiojo pagalba, bet iš esmės savarankiškai), jis motyvuojasi, nori mokytis, yra smalsus ir žingeidus.

Vaikas turi nuolat būti zonoje, kur yra ŠIEK TIEK PER SUNKU. Tai nėra komforto zona, tačiau nesi ir per daug nuo jos nutolęs: gaminasi adrenalinas, bet ir užplūsta begalinis džiaugsmas įveikus kliūtis. Savo pedagogams nuolat kartoju: jūs reikalingi TIK TAM, kad padėtumėte vaikui būti toje zonoje, padėtumėte jam užduoti (formuluoti) klausimus, patartumėte, kur ieškoti atsakymų, kartu spręstumėte problemas ir t.t. Pedagogas – ne dramblio kaulo soste klasės priekyje, o tyliai žiūrintis pro petį ir įsikišantis arba tada, kai vaikas paprašo pats, arba tada, kai mato, jog (jau) reikia įsikišimo. Pedagogas yra visur ir visada, bet toks, sakyčiau, nematomas. Kiekvieno vaiko klasėje (!) ugdymo(si) proceso angelas sargas.

Taigi klausimą „ar paruošite mokyklai?” esu linkusi formuluoti taip: „ar mano vaikas tobulės?” Šiemet. Šį mėnesį. Šią savaitę. Kiekvieną dieną. NUOLAT. Nuolatinis tobulėjimas sąlygoja tai, kad vaikams perėjimas iš ikimokyklinio į pradinio ugdymo įstaigą yra sklandus ir neskausmingas – toks, koks ir turi būti.

D.Elkind, NAEYC prezidentas, pastebėjo, kad vaikas, iš kurio reikalaujama atlikti užduotis, kurių jis nėra pasiruošęs atlikti, ima kaltinti save. Vaiko manymu, jis privalo gebėti, nes suaugęs (o suaugęs yra autoritetas!) liepia atlikti užduotį, o jei suaugęs liepia, tai ji(s) žino. Taigi vos penkerių-šešerių metų vaikas jau pradeda kaltinti save, kad nemoka mokytis, o tai – prakeikto uždaro rato (kuris žudo meilę mokslui ir pasitikėjimą savimi) pradžia. Penkeri-šešeri metai yra kritinis amžius požiūrio į save, į mokyklą, į mokymąsi formavimuisi. Jeigu nesudarysime sąlygų vaikui patirti sėkmės džiaugsmą, mokymosi džiaugsmą, tikėtina, kad vaikas susidurs su ilgalaikėmis ugdymo(si) ir pasitikėjimo problemomis.

Pasiruošimo mokyklai vertinimas

Ir vis dėlto turime pripažinti, kad, deja, ne visose ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai nuolat tobulėja – yra tuntai tokių, kur vaikai tiesiog būna: pavalgo, pamiega, jiems nuvalo nosis, išveda (kartais) į lauką ir duoda žaisliukų pažaisti. Vienas vaikas pats man šią vasarą sakė, kad jiems duoda kreideles, kai labai gražiai elgiasi. Vat taip vat. Man tai primena tą senų laikų juokelį, kad „jei būsite geri, tai ir vandens į baseiną prileisime”.

Ir štai tada valstybei kyla klausimas: ką daryti?! Juk mokykla – jau formalusis ugdymas. Štai taip atsirado pasiruošimo mokyklai matavimo testai. Teisybę pasakius, visiškai nemanau, kad jie – blogis. Greičiau atvirkščiai. Tik mano požiūris į juos kitoks. Kodėl, pavyzdžiui, tokio testo neatlikus su keturmečiu, jei yra poreikis? Jeigu taip nesureikšmintumėme, tai ir nebūtų tokio haipo. Jeigu kasmet vertiname vaikus, nebelieka vertinimo prieš mokyklą sureikšminimo. Jeigu standartinis keturmečio vertinimas parodo, kad ketverių metų vaiką galima vertinti pagal penkiamečio vertinimą, kodėl gi ne?! Tik tada yra viena bėda: tėvai su per dideliais lūkesčiais. Tada gali tekti trimetį, kurį reikėtų vertinti pagal trimečio vertinimo formą, vertinti pagal penkiamečio. Arba vertinti pagal trimečio ir sulaukti velniško tėvų pasipiktinimo. Žodžiu, nėra paprasta su tais vertinimais, bet apie juos jau esu rašiusi atskirai.

Mūsų Mortai (jai gegužės mėnesį buvo 6m4mėn) buvo ištirta mokyklinė branda ir jos protinis išsivystymas naudojant J.Jiraseko modifikuotą A.Kerno testą (Lietuvoje vertinant priešmokyklinuko brandą dažnai taikomos būtent J.Jiraseko metodikos). Jeigu būtų įdomu, neabejoju, kad psichologas galėtų atlikti tokį testą. Įdomumo dėlei: štai toks yra amerikiečių pasiruošimo mokyklai check-list’as (kuriuo, manau, laisvai galime naudotis ir mes). Jeigu į klausimus (na, nebūtinai visus) galite atsakyti TAIP, vadinasi, jūsų vaikas yra iš esmės pasiruošęs mokyklai. Visa kita – individualu.

Ar galima vaiką į mokyklą išleisti per anksti?

Vienareikšmiškai – GALIMA. Ką reiškia pasakymas išleistas per anksti?! Tai reiškia, kad padarėte vaikui meškos paslaugą. J.Uphoff ir J.Gilmore atliko tyrimą, kuris parodė, kad vaikai, kurie išėjo į pirmą klasę anksčiau, nei 6m3mėn, sudėtingiau adaptavosi mokykloje nei tie, kurie išėjo į mokyklą vyresni. (N.B.: JAV į mokyklą VISI vaikai išeina šešerių, vadinasi, čia kalbama tiesiog apie jauniausius klasėje). Pasirodo, šiems – jauniausiems klasėje – vaikams prasčiausiai sekėsi laikyti egzaminus ir apskritai jų pažymiai buvo prastesni. Be to, jie dažniau lieka kartoti kurso ir dažniau turi mokymosi sunkumų. Liūdniausia, kad ta uodega velkasi per visą mokyklą ir net universitetą.

Prisimenu, mano gyvenime buvo toks etapas, kai nemažai laiko praleidau Supermamoje. Teigdama tai, kad iš esmės tai buvo iššvaistytas laikas ir dabar norėčiau atsukti jį atgal ir nebedaryti tos pačios klaidos, vis dėlto turiu pripažinti, kad esu ten išgirdusi ir tokių minčių, kurios privertė susimąstyti (tik, deja, tų minčių nedaug, o iššvaistyto laiko – marios). Tai vat ten buvo kelios mamos, kurių vaikai ruošėsi pirmai klasei. Aš neturėjau pasirinkimo – mūsų vaikas amerikietiškoje sistemoje šešerių iškeliavo į pirmąją klasę, tačiau ten viena mama – kurią čia ir noriu cituoti – pasakė: Niekas jos į pensiją anksčiau neišleis, jei išleisiu anksčiau į mokyklą.

Šiandien – kai moksliniai tyrimai jau patvirtino, kad ankstyvas išleidimas gali būti žalingas vaikui – pritariu šiems žodžiams. Jau pati pastebėjau, kad per daug ir per anksti nėra tai, ką galime duoti geriausio savo vaikui. NEPAMIRŠKITE: kai vaikas yra pasiruošęs, jis tiesiog stebuklingai greitai viską pradeda daryti. Prisiminkite, kaip jūsų vaikas pradėjo vaikščioti: jis pradėjo vaikščioti būtent tada, kai JI(S) buvo pasiruošęs. Ir jūs galėjote jį vedžioti, stumti, kviesti, vilioti…jis vis vien pradėjo tada, kada buvo pasiruošęs. Vadinasi, esminis žodis yra „pasiruošęs”, o tai, kada kiekvienas vaikas yra pasiruošęs, yra be galo individualu.

Prieš porą metų skaičiau M.Gladwell’o knygą „Outliers”. Štai toje knygoje yra akivaizdūs pavyzdžiai, kaip jaunumas gali kišti koją. Pavyzdžiui, Kanadoje, kur į pirmą klasę susirenka tų pačių metų gimimo vaikai (pavyzdžiui, šiemet į mokyklą keliauja VISI, gimę 2006-aisiais metais: nesvarbu, ar gimė 2006.01.01., ar gimė 2006.12.31.), patikrinus ledo ritulio komandas, pribloškė tai, kad beveik visi atrinkti kaip gabūs vaikai buvo gimę sausio, vasario ir kovo mėnesiais. Jie tiesiog buvo vyresni! Žinoma, yra ir išimčių: kartais atrenkamas ir gruodžio mėnesį gimęs vaikas, o sausinukas – ne, bet aš kalbu apie tendenciją: vyresnis – „-esnis”. (Skaitydama tą knygą džiūgavau, kad mūsų trys iš keturių vaikai yra gimę sausio, vasario ir kovo mėnesiais :)). Ir jeigu esi jaunesnis, tai turi stengtis daugiau, nes turi įrodyti, kad esi lygiai taip pat gebantis kaip ir, tarkim, beveik metais vyresni vaikai, nes esi ant tos pačios lentynėlės. Žinoma, M.Gladwell’as rašė apie sporto komandas, bet aš galiu duoti galvą nukirsti, kad vaikas, gimęs sausio ar vasario mėnesį, statistiškai geba ir žino daugiau, nei vaikas, gimęs lapkričio ar gruodžio mėnesį ir atsidūręs toje pačioje klasėje. Jis tiesiog turi daugiau patirties ir turi, tarkim, dešimtiems mėnesių ankstesnį startą.

Skaitydama tą knygą daug galvojau apie tai, kaip vis dėlto svarbu laiku išleisti vaiką į mokyklą. Žinodami, kad pasekmės yra ilgalaikės, negalime į šį reiškinį žiūrėti pro pirštus. Tiems, kurie klausia mano nuomonės, aš visada sakau: jeigu abejojate, ar vaikas pasiruošęs, geriau jo į mokyklą neleisti. Po metų tikriausiai nebeabejosite. Vadinasi, tada ir bus tas pats geriausias laikas. Galiausiai, reikia iš tiesų pažinti vaiką ir tėvams, ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams – tik tada ir tik kartu priimsite teisingą sprendimą konkrečiam vaikui.

P.S. Aš klasėje buvau beveik jauniausia mergina – už mane jaunesnė (ir tuo pačiu jauniausia klasėje mergina) buvo penkiomis dienomis jaunesnė už mane. Vaikinų buvo ir dar jaunesnių. Mokyklą baigiau 17-os (nors tie 18 suėjo gan greitai). G mokyklą baigė 17-os, o 18-ka suėjo tik jau kitų kalendorinių metų pradžioje. Ir neatrodo, kad tai būtų mums pakenkę. Ir kažkaip abejoju, kad dar tai išlįs. 😀

P.P.S. Mūsų du vaikai jau išėjo į mokyklą. Vienam buvo 6m5mėn, o kitam – 6m6mėn. Abu (bent jau kol kas) yra puikūs mokiniai.

Nuotrauka: teaching children by more good foundation