„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kada išleidžiam vaiką į ugdymo įstaigą?
2010 04 06

„The focus of subjectivity is a distorting mirror”. Sakė vokiečių filosofas Hans-Georg Gadamer‘is. Nors man labiau patinka šių laikų filosofės Lorraine Code mintis, kad objektyvumas reikalauja visada atsižvelgti į subjektyvumą (Objectivity requires taking subjectivity into account).

Kodėl kalbu apie subjektyvumą? Todėl, kad dažnai kalbu su tėvais ir, žinoma, apie vaikus. Klausydama jų, diskutuodama su jais, kuo toliau, tuo labiau įtikiu, kad vaikų auginime: lavinime, mokyme, auklėjime, ugdyme vis dėlto itin daug subjektyvumo. (Tarytum tai – kažkas naujo 😀 Ale vis vien norisi įvardinti :D)

Šiandien diskutavome amžina tema (iš tiesų aš šiai temai duočiau ketvirčio amžiaus temos titulą…RIMTAI): kada geriau išleisti vaiką į darželį.

Mokslininkai baigia pribaigti ir vienas kitą, ir tėvus niekaip nesusitardami, kada gi geriau. Vieni galvą guldo, kad iki ketverių geriausia namuose. Kiti – iki trejų. Treti – dvejų. Yra ir tokių, kurie sako, kad nuo kūdikystės pripratusiam darželyje vaikui tik geriau 😀

Teorijų nesiruošiu apžvelgti, nes jų knibždėte knibžda ir įvairiuose leidiniuose, ir interneto platybėse. Vieni tėvai galvą guldo, kad tas ar tas yra absoliučiai teisus, kiti – kad anas ir anas 😀 Ir, žinote, ką? Dažniausiai jie yra savaip teisūs, nes visi remiasi sava patirtimi!

Štai mes. Kol neturėjau vaikų, tikėjau ta teorija, kad geriausia vaiką išleisti socializuotis yra maždaug trejų. Juk kalbama apie tai, kad tada būna susiformavęs imunitetas, kad vaikas būna atsparesnis, kad jau vyresnis, todėl galima susitarti, išaiškinti, koks ten paukštis yra tas darželis…žodžiu, puikiai žinojau visų teoretikų, pasisakančių už ilgesnį vaiko laikymą namuose, argumentus. Ir maniau, kad jie – teisūs. Todėl – kai sulaukėme Augusto – nebuvo nė minties leisti jo į darželį iki trejų. Taigi pirmuosius metus su juo pasikeisdami buvome aš ir Gabrielius, o po to (iki 3m5mėn) jis buvo namuose su aukle. Kadangi net tie patys teoretikai teigė, kad socializuotis vaikui vis dėlto reikia, mes sąžiningai lankėme su vaikeliu baseiną, „Diemedžio” studiją, dar šį bei tą. Žodžiu, buvom pavyzdingi tėvai. Su Vilhelmu buvom apsisprendę daryti taip pat, nes juk su Augustu viskas taip puikiai vyko!

Ir tas puikumas tęsėsi iki 3m5mėn. Kai vaikas išėjo į darželį. Jau esu rašiusi, kad Augustas verkė KIEKVIENĄ DIENĄ. Jeigu galvojate, kad perdedu, tai labai, LABAI klystate. Jis jau buvo pakankamai didelis ir protingas, jog suprastų, kad galimas ir kitas variantas: 1:1 santykis su aukle, su kuria JO TEMPU yra gyvenama, daromi darbeliai, važiuojama į būrelius, valgomas tas maistas, kuris jam patinka…na, galiu vardinti be galo be krašto. Žodžiu, visi tie argumentai, kuriuos pasirenka žmonės, kurie teigia, jog geriausiai yra vaikui augti namuose. Ir jis reikalavo, kad grįžtumėme prie to įprasto jam, saugaus, ir patinkančio gyvenimo. Beje, Augustas ėjo į Vilniaus Tarptautinę Mokyklą, o jo mokytoja buvo man gerai pažįstamas žmogus, kurį, kaip sakant, pati apmokiau 🙂

Lyg viso to neužtektų, prasidėjo ligos. Ligos, ligelės, ligiauskienės… Susirgdavo Augustas, iš paskos – mažasis. Gruodžio mėnesį jau turėjo abu plaučių uždegimą, obstrukcinį bronchitą ir dar visokį-kitokį-galą. Atrodė, kad griūva visas pasaulis. O juk stiprinom imunitetą kaip tik galėjome: ir baseinas, ir mankštos, ir tikrai nesame tie lietuviai, kurie aptūloja savo vaiką taip, kad jis, nabagėlis, vis perkaista ir – pertrauktas vėjelio – serga ir serga. Ne. Tiesiog jie visiškai neturėjo atsparumo ligoms, nes juk realiai nebuvo susidūrę su jokiais grupiniais virusais!!!

Kai į darželį pradėjo eiti Vilhelmas (3m6mėn, nors, tiesa, buvo vienas bandymas jį leisti anksčiau, nes jau buvom ragavę Augusto darželio lankymo, tai nebenorėjome, kad istorija kartotųsi. Išleidome jį į lietuvišką lopšelį, bet po 6 savaičių atsiėmėme. Ir ne dėl jo (jo auklėtoja buvo fantastiška!), o dėl Augusto, kurį irgi pabandėme leisti į lietuvišką darželį. Na, ilgą istoriją trumpinant, Augustą pervedėme į mano darbą, bet ten dar nebuvo mažylių grupės, tai Vilhelmas grįžo namo. Kai galėjo, irgi atėjo pas mane į darbą, nors su savo vaikais aš niekada nedirbau (sąmoningai)), buvo lygiai tas pats: verkė, verkė, verkė… Nes jis irgi turėjo fantastinę auklę, su kuria gyveno SAVO ritmu. Ir jis norėjo atgauti tą SAVO įprastą ir mielą jam gyvenimą.

Žodžiu, iš tiesų puikus darželis su puikia auklėtoja mažai padėjo: nors Vilhelmas pirmaisiais metais verkė mažiau, nei Augustas, tačiau verkė tikrai nemažai. Vis prisimenu, kaip perduodavau jį raudantį  iš savo glėbio į kolegės…O jis juk ją puikiai pažinojo! Ir tie koridoriai visi buvo išropoti, vėliau išvaikščioti iki negalėjimo

Vilhelmas sirgo mažiau. Tikriausiai todėl, kad jau Augustas buvo daug virusų „parnešęs”, ir jam jau buvo susiformavęs imunitetas. Ir tikriausiai visai ne todėl, kad ir jis išėjo į darželį 3m6mėn.

Patirtis su berniukais mus daug ko išmokė. Pirma, jeigu vaikas nesirgęs, tai tikriausiai sirgs. Jeigu vaiko imunitetas natūraliai stiprus, tai jis bet kuriuo atveju nesirgs. Jeigu silpnokas (arba nusilpsta nuo visapusiško streso) – irgi sirgs.

Visų antra, nė velnio su tais vaikais nesusitarsi. Jeigu jie žino, kad gali būti geriau, tai reikalaus to geriau ragais ir nagais. Dabar galvoju, juk puikiai žinojau, kad tokio amžiaus vaikai labai egocentriški! Kaip aš galėjau galvoti, kad jie lengvai atsisakys to, kas jiems buvo patoGIAU ir geRIAU??? Visi tie pokalbiai, glostymai, susitarimai, mojavimai pro langus…nieko nepakeitė. Na, short term. Ilgalaikėje perspektyvoje, manau, jie įvertins, kad mes taip demokratiškai su jais tarėmės ir „jaukinome” prie darželio. Bet trauma buvo. FAKTAS. Vaikai mielai gyvena be socializacijos 😀 O jei dar namie yra brolis, su kuriuo galima linksmai pažaisti (beje, brolių/seserų socializacija yra ne tas pats, kas socializacija su kitais vaikais!), tai išvis: KAM tas darželis, tie vaikai ir ta tvarka? Tokia, manau, normali vaikų logika. Nes jie gyvena čia ir dabar. Ir jiems atrodo, kad taip bus galima gyventi ilgai ir laimingai. Deja, pasakų apie tai, kaip vyksta tas ilgai ir laimingai man skaityti neteko 😀

Ir tada gimė mergaitės. Jau iki Mortos gimimo buvau perskaičiusi LABAI daug literatūros šia – profesine – tema. Žinote, koks juokas? (Na, ne juokas, bet juokas ima…) Ogi tai, kad NIEKAS, NIEKAS dar neįrodė, kad GERAS darželis kenkia vaikui. Skaičiuojama ir matuojama tik NAUDA. Manote, kad nebandė tirti? O kaip gi! Buvo tokių. (Na, čia iš tų, kurie mano, kad vaikas traumuojamas, jei nebūna namuose su mama iki ketverių metų…) Bet liko nieko nepešę. FAKTAS: geras darželis yra puikus tėvų namų papildas. (atkreipkite dėmesį: ne pakaitalas, o PAPILDAS. Ir ne bet koks darželis, o geras!) Ir į darželį vaikas gali puikiausiai eiti nuo tada, kai susidomi jį supančia aplinka ir kitais vaikais (nors dar su jais ir nežaidžia). Žodžiu, tikrai anksčiau, nei trejų metų.

Taigi pagalvojome, kad nieko neprarasime (nes jau perėjome tikrą pragarėlį su tuo vėlyvu leidimu į darželį…), jei išleisime merginas į darželį anksčiau, nei berniukus. Tiksliau, Mortą. Taigi Morta į lopšelį išėjo 1m5mėn. Bijojom su vyru be galo be krašto. Bet tikėjomės, kad neapsirikome išrinkdami lopšelį: atrodė, kad jame vyksta viskas daugiau-mažiau profesionaliai, auklytės moka užsiimti su vaikais, o ir tvarka (ne materialinė, bet ugdymo ir priežiūros) mums patiko. Morta verkė tris dienas. Paliekant. Po to dar buvo keli protrūkiai. Gaila, kad nesu užsirašiusi tiksliai, tačiau iš tiesų labai greitai Morta mums pamojuodavo ir nueidavo žaisti su kitais žiogiukais. Sirgti ji jau buvo prasirgusi ne vienu virusėliu paskui brolius… Ir apskritai mes jau žinojome, kad su ligom bus kaip bus: saugok nesaugojęs. Ar ji sirgo? Taip. Bet mažiau, nei berniukai. Apskritai mūsų vaikai visi sirgdavo kartu tais pirmaisiais metais Belgijoje, nes dar visi žiogai buvo, tai geras virusas visus ir išversdavo iš koto. Vadinasi, nesvarbu, ar ji būtų lankius darželį, ar ne: jei jau virusas namie, tai visi draugiškai ir serga(m) 😀

Bet – kad jūs žinotumėte! – kokia mums buvo atgaiva!!! Tik tie tėvai, kurie vat šitaip gali palyginti kaip mes, žino, ką reiškia, kai vienas vaikas NUOLAT verkia eidamas į darželį, o kitas eina su daina. Vienu atveju širdis plyšta, o kitu – dainuoja. Jau net Mortai „baigus” lopšelį ir išėjus į darželį užsukdavome pas auklytes iškepę joms sausainių Kalėdų ar Velykų proga, Mortos nuotrauka kabėjo prie vienos auklytės užrašų lentos, ir jos vis kalbėdavo apie tai, kad laukia Gertrūdos.

Man išėjus į darbą-ne-darbą, Gertrūda iškeliavo į lopšelį. Jai buvo 1m2mėn. Ji iškeliavo dar lengviau, nei Morta. O serga ne daugiau, nei šiaip serga mūsų vaikai. Kai serga, tai serga bent jau keli (ačiū Dievui, Augustas jau beveik nebeserga, o Vilhelmas serga jau retai!). Bet jau mes supratome, kad nuo ligų – turėdamas keturis vaikus – namuose nepasislėpsi. Juk yra būreliai, darželiai, mokyklos, lopšeliai, šiaip draugai lietuviai ir nelietuviai…tų vaikų ir galimybių pasigauti ką nors – devynios galybės…

Šiandien Gertrūdai sakau: eisim pas vaikus? Gertrūda šypsosi ir linksi. Pasiėmė žaislą (dabar turi tokį mylimuką) ir nuėjo pati iki lopšelio durų. Kadangi nuo praeitos savaitės nebedirba jos mylimiausia auklytė, tai Gertrūda eina nedrąsiai. Aš nusiaunu batus, įeinu į grupę. Gertrūda pradėjo statyti DUPLO kaladėlėmis. Prie jos prisėdo naujoji auklytė. Gertrūda atsisuko į mane ir sako: ATIA. Ir aš – jai siunčiant bučkį – išėjau. Ir tai yra „sunkus” rytas, nes man reikėjo įeiti kartu su ja, o ne ji nubėgo man mojuodama.

Tiesiog mažesnis vaikas lengviau prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, nes jo gyvenime – nors ir išlieka iš esmės rutina – ir taip daug kas keičiasi: jis vis susipažįsta su naujais žmonėmis, kieme jo pažįstami medžiai staiga lieka be lapų, eina į lauką be striukės, o po to reikia ne tik striukės, bet ir pirštinių ir kepurės. Visa mums atrodanti NATŪRALI kaita vaikui visiškai nėra natūrali. Tai – naujovės. Todėl ir į ėjimą į darželį jis žiūri kaip į naujovę. Gal didesnę, nei visos kitos, bet naujovę. Taip, kaip ir lapai ant medžių buvo buvo ir neliko, taip ir darželis: nebuvo nebuvo ir atsirado. Jeigu jūs spinduliuojate pasitikėjimą auklyte ir darželiu, mažylis tą greitai pajaučia. Ir mielai eina į lopšelį(darželį), nes jam atrodo, kad būtent taip ir turi būti! (Pabandykite tuo įtikinti trimetį :D)

Todėl aš UŽ vaikų ėjimą į lopšelius-darželius. Ir keliu klausimą ne: AR EITI Į LOPŠELĮ?, bet KAIP RASTI GERĄ LOPŠELĮ, KURIS BŪTŲ PUIKUS TĖVŲ NAMŲ PAPILDAS?

Ir TAIP, aš puikiai suprantu, kad visa tai – tik MŪSŲ šeimos patirtis, tik subjektyvi nuomonė, bet, kaip sakant, objektyvumas reikalauja visada atsižvelgti į subjektyvumą 😀

KOKIOS JŪSŲ PATIRTYS? KAIP DARYTUMĖTE/DARĖTE JŪS?

Nuotrauka iš Mortos/Gertrūdos lopšelio 😀