Kai 1-3 (ir vyresnį) metų vaiką ištinka pykčio priepuolis, atrodo, nebežinai, ko imtis. Tačiau išbandytas, patikrintas ir tikrai veikiantis metodas yra…sudaryti vaikui iliuziją, kad jis kontroliuoja padėtį: pasiūlykite rinktis, o ne liepkite daryti tą ar aną ir būkite…supratingi.(nuotrauka iš funnbee.com)Jeigu jūsų vaikas mėgsta rengtis pats, duokite jam pasirinkti iš dviejų sijonų/suknelių ir pan. (per didelis pasirinkimas irgi nėra gerai – vaikas pasimeta, neaprėpia tos gausos). Jeigu vaikas galės pasirinkti, ar gerti vandenį, ar vandenį su sirupu, jis labai retai rėks, kad nori apelsinų sulčių. Ir net jeigu rėks: jeigu kartosite, kad yra pirmas arba antras variantai, anksčiau ar vėliau jis pasirinks vieną jų. Be to, kad duosite vaikui pasirinkti, stenkitės visada papasakoti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, pasakykite, kad po dviejų pamiegojimų važiuosite pas močiutę…arba pavagysite ir važiuosite pas daktarę. Tai tikrai padeda (nors gali taip neatrodyti iš pirmo žvilgsnio), ypač 2-4 metų amžiaus vaikams. Teisybę pasakius, net mūsų 7metis reaguoja daug ramiau i žaidimo kompiuteriu pabaigą, jei mes jam pasakome, kad liko 5min žaidimo. Kai tvarkausi su mūsų 5mečiu, ne liepiu jam susitvarkyti, o pakeliu mašinas nuo grindų ir klausiu: kur šitų mašinų vieta? Tada jis nebando išvengti tvarkymosi, o yra mažasis padėjėjas. Jeigu tądien buvo sunki diena, nebemaudom mūsų dvimetės, nes žinome, kad to jau bus per daug: ji pyks, kai plausime galvą, kai norėsime traukti iš vandens ir pan., nes ji tiesiog bus pervargusi. Geriau padarysime tai rytoj. Nepamirškite, kad daugiausiai pykčio priepuolių ikimokyklinukams (ir net pradinukams) iššaukia nuovargis ir nukrypimai nuo rutinos.
Kartais atsiduriame tokioje situacijoje iš kurios pabėgti negalime (pavyzdžiui, netikėtai ilga eilė pas gydytoją), o vaikas ima zysti ir pykti…svyra rankos. Ieškote rankinėje: gal turėsite popieriaus skiautę ir tušinuką, tačiau labai dažnai bergždžiai. Be to, net prakaitas išpila nuo aplinkinių žvilgsnių, kurie žiūri taip tarsi sakytų: mano vaikas taip NIEKADA nesielgė (nesielgtų). Tokioje situacijoje net prieš savo valią galime pradėti pykti ant vaiko, sakyti, kad TUOJ (tačiau jam tikrai nėra lengviau nuo to jūsų „tuoj“).
Tačiau tokioms situacijoms galima pasiruošti. Be to, tai mokys jūsų vaiką laukti, kaip sakant, su šypsena ir vėjeliu. Vis prisimenu, kaip eidavau į posėdžius, o berniukus tekdavo palikti mano klasėje. Ką gi, prieš išeidama paklausdavau, ką jie žais šįkart: jei abu susirinkdavo po dėžę žaislų ir eidavo su manimi į posėdį. Sėdėdami gretimoje klasėje, jie pražaisdavo su išsirinktais žaislais net keletą valandų. O jeigu jūs laukiate kartu, tą laukimą galima paversti į žaidimą. Ką galite daryti?
– Jei laukiate ten, kur yra žurnalų, vartykite juos ir žaiskite žaidimą „surask“: jūs pasakote, ko vaikui ieškoti kiekviename puslapyje.
– Ištraukite ką nors iš savo rankinės ir įdėkite vaikui į delną. Ji sturi atspėti, kas tai, neatmerkdamas akių.
– Vienas mėgiamiausių mano sūnaus žaidimų – rašykite vaikui ant nugaros. Jūs parašote skaičių/raidę, o jis turi atspėti, kokia tai raidė. Jeigu vaikas dar nemoka nei skaičių, nei raidžių, pieškite.
– Jei laukiate ten, kur yra servetėlių, pieškite ant jų.
– Sukurkite pasaką. Uošvis su mūsų berniukais daro taip: jis sukuria pirmą sakinį, kitą sakinį – kuris nors berniukų…taip ir eina ratu. Viename žurnale skaičiau apie šeimą, kuri kurdavo tokias pasakas: pirmas sakinys prasidėdavo „laimei, (pavyzdžiui, mano tėvai nupirko man šuniuką)“, o kitas žmogus tęsdavo: „nelaimei, (pavyzdžiui, jis pabėgo)“ ir t.t.
– Žaiskite žodžių žaidimą. Susitariate, iš kokios raidės žodžius galvosite – taip ir darote, kol pritrūksta žodžių. Mūsų berniukai net prašo, kad žaistumėme šį žaidimą mašinoje (nors pradžioj jį žaisdavom tik tada, kai jiems nusibosdavo ramiai sėdėti).
– Žaiskite žaidimą : „aš matau“. Pavyzdžiui, sakykite: „aš matau kažką geltoną“ arba „aš matau kažką, kas prasideda raide A“ ir t.t. Vaikas turi žvalgytis ir ieškoti to objekto.
– Turėkite maišelį sausų pusryčių. Mus jie visada gelbėdavo ,kai reikdavo laukti su tikrai mažu (1-2 metų) vaiku.
– Duokite vaikui pažaisti su monetomis iš jūsų piniginės. Skaičiuokite.
– Svajokite, kur norėtumėte nukeliauti, koks būtų jūsų vaiko svajonių kambarys ir t.t.
– Spėliokite. Pavyzdžiui, spėkite, kad kitas žmogus, atėjęs į šį koridorių, bus moteris su vaiku ir pan. Vaikai taip susidomės ir taip lauks, kad vos ne išsižioję ramiai sėdės.
– Skaitykite iš lūpų.
– Paprašykite vaiko užsimerkti ir …prisiminti, kokie jūsų marškinėliai? Auskarai? Kaip susirišusi plaukus? Ir pan.
– Žiūrėkite pro langą. Bandykite spėti, kur eina žmonės, ką jie jaučia, ką galvoja.
– Slėpkite kažką rankose už nugaros. Jei vaikas atspėja, gali slėpti jis. Ir t.t.
– Jeigu yra vietos šalia, padėkite kelis daiktus iš rankinės ant stalo/suoliuko. Vaikui užsimerkus, paimkite vieną daiktą. Tegul vaikas atsimerkia ir spėja, ko trūksta.
– Tyliai dainuokite daineles, deklamuokite eilėraštukus ir mokykitės naujų.
Jeigu reikia tik trumpam atitraukti dėmesį, paklauskite vaiko, ko jis norėtų kitam gimtadieniui; kur norėtų eiti, kai išeis iš čia; koks vardas jam gražiausias; kas būtų, jei…
O rankinėje – kad būtų paprasčiau atsidūrus tokioje situacijoje – turėkite ne tik tušinuką, bet ir porą flomasterių bei užrašų knygutę, lipdukų, lipnių popierėlių, veidrodėlį…na, ir šį-bei-tą, ką jūsų vaikas mėgsta. Paprastai šios smulkmenos gali iš tiesų išgelbėti, kai, atrodo, atsidūrėte situacijoje be išeities.
Jeigu turite kokių stebuklingų savo receptų – pasidalinkite, nes aš jau baigiu išsisemti!!!!!