Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę…), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų 🙂

Grįžkime prie patyčių.

Iš tiesų, didelis žingsnis žengtas, jei vaikas pasipasakoja. Aš manau, kad ta pasipasakojimo svarba yra nuvertinama – juk vaikas, iš kurio tyčiojasi, jaučia gėdą, baimę ir nenori būti vadinamas skundiku. Įvertinkime tai, kad reikia daug drąsos, jog vaikas pasipasakotų.

1. Sužinokite viską apie patyčias ir jokiu būdu nesakykite vaikui, kad jis jas ignoruotų. Aš manau, kad apie ignoravimą galima kalbėti tada, kai vyksta erzinimas (na, pedagogas tikrai pastebi, kai peržegiama riba, todėl aš dažnai sakydavau vaikui, kad ignoruotų, tačiau buvo keletas atvejų, kai griebėm jautį už ragų), o jau kai patyčios – jokio ignoravimo negali būti. Kodėl? Todėl, kad jei vaikas būtų norėjęs, kad ir jis, ir jūs ignoruotumėte, tai jis būtų jums nepasipasakojęs, ar ne?

2. Tik jau nesakykite tokių frazių kaip: „Na, bet tai tu juk irgi nesi visiškai nekaltas!” arba „O tai ką tu jam padarei, kad jis pradėjo šitaip su tavimi elgtis?”. Iš tiesų…vaikas pradeda galvoti, kad jis nėra jau toks nekaltas, o tai – visiškai kvaila! NĖ VIENAS VAIKAS NENUSIPELNO PATYČIŲ. O jeigu jūs manote, kad jau mažai tėvų ir pedagogų šitaip sako – labai labai klystate. „Pats prisiprašė”, „pats prisišaukė” vis dar populiarios frazės, kurias, manau, išgyvendinsime tik visiškai jų netoleruodami.

3. Kai aiškinsitės apie patyčias, išsiklausinėkite iki pačių nereikšmingiausių smulkmenų: kas? kaip? kur? kokiu būdu? ar kas nors matė? ar kas nors reagavo? kaip? Man patiko, kad aš labai intuityviai su sese daug apie tai kalbėjau (kai jai teko išgyventi patyčias). Žinojau visas smulkmenas apie tą mergaitę ir jos patyčių metodus, todėl, atėjus laikui, galėjau pasirinkti taktiką, kuri užkirstų kelią tolimesnėms patyčioms (nors šiandien manau, kad ta taktika buvo gan necivilizuota:))

4. Kalbėkite su vaiku apie tai, ką būtų galima padaryti. Tą šiandien tikrai pritaikyčiau, nes vaikai – nerealūs. Pavyzdžiui, mūsų Augustas – kai iš jo tyčiojosi – davė mums geriausią patarimą, ką daryti. Jis pasakė: su mokytoja nekalbėkit, kalbėkit su direktore. Žodžiu, vaikas žinojo, kas bus efektyviau. Taip ir padarėme, ir jau kitą dieną ano vaiko tėvai sėdėjo ant suoliuko pas direktorę 🙂 Be to, veikti reikia IŠKART. Aš, galvoju, kokia durnė buvau, kad sesei sakiau, jog dar truputį pakentėtų. (Mat mano tėvai – ir ypač mama – mano, kad į konfliktus neverta kištis, kad mokytojai – kaip bebūtų – visada sugeba išlikti teisūs, todėl geriau liūto už ūsų netampyti, na, ir šiaip vengia konfrontacijų, todėl ir mus taip auklėjo). Ačiū Dievui, su Augustu nekentėjome ir jo kentėti neprašėme. Kadangi dažniausiai patyčios vykdavo autobusiuke, jau pirmą dieną nuėjau pas vairuotoją ir paprašiau, kad Augustą pasisodintų kuo arčiau savęs, o į tą berniuką taip pažiūrėjau, kad jis susitraukė, nes, manau, iškart suprato, kad aš žinau, nors išoriškai aš mandagiai su visais pasisveikinau. Beje, ta tokia pranašiškos tylos strategija su pradinukais veikia fantastiškai. Žvilgsnis AŠ ŽINAU ir tyla dažnai yra labai efektyvus būdas priversti vaiką galvoti apie savo elgesį.

5. Tas populiarusis lietuviškasis „duok jam atgal”. Na, užmuša jis mane. Tiesiog niekaip nesuprantu, kaip taip gali sakyti išsilavinę, kultūringi ir visokie kitokie nuostabūs žmonės. Mes beveik su visais draugais (ypač naujais) bent vieną kartą iki patyčių diskutuojame šia tema. Ta prasme „duok jam atgal”??? Ką tai reiškia??? a) problema nebus išspręsta arba b) vaikas iš tiesų ims galvoti, kad problemas galima spręsti kumščiais.

6. Atsidurkite ten, kur iš jūsų vaiko tyčiojasi. Na, aš, pavyzdžiui, tą savaitę keletą kartų važiavau į mokyklą: pakalbinau tą berniuką, pasikalbėjau su kitais vaikais, užvežiau kažką į raštinę, bet ir užsukau į klasę ir pan. Žodžiu, FIZIŠKAI stengiausi būti kuo arčiau veiksmo vietos. Ir vis paklausdavau direktorės ir mokytojos: na, o kaip šiandien? Ar pastebėjote ką nors? Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šventa tiesa. Ai, dar laiškus rašiau. Žodžiu, visais frontais rodžiau, kad man tai svarbu ir paprastai nepasiduosiu.

7. Raskite draugų. Neįsivaizduojate, kaip jie padeda! Iš Vilhelmo tyčiojosi (keturmečio 🙁 ) šešiamečiai, nes jis nekalbėjo prancūziškai. Vaikas pradėjo bijoti eiti į daržą. Ir tada aš – beveik nekalbėdama prancūziškai – pradėjau kviesti jo klasiokus į namus. Kad jis nestovėtų vienui vienas per visas pertraukėles. Susikalbėdavom puikiausiai 🙂 Kaip šiandien prisimenu vieną pirmųjų play-dates (kai vaikai važiuoja vienas pas kitą pažaisti): jie su kitu berniuku keturiom vaikščiojo po mūsų namą ir lojo arba miauksėjo. Aš jiems ant grindų lėkštutėse padėjau kačių/šunų maisto (guminukų), tai jau tokie laimingi buvo! Štai taip pralaužėm ledus, o po to jau viskas downhill, kaip sakant: atsirado draugų, su kuriais žaidė per pertraukas, pasikvietėme dar keletą (net šeimomis, kad tik tas mūsų vaikas pabūtų su klasiokais ir namų aplinkoje, pasikalbėtų su savo tėvais apie mūsų namus, mūsų šeimą ir pan.) Tą patį darėme ir su Augustu. Pavyzdžiui, jis sakė, kad apie jo gimtadienį – kai mūsų namuose nakvojo 12 vaikų – dar dabar visi kalba 🙂 Mano draugė irgi pasakojo, kad vaiko santykiai grupėje labai pagerėjo po to, kai pasikvietė visą grupę su šeimomis į savo namus pasigrilinti dideliame kieme. Kuo daugiau teigiamo bendravimo meškerių užmetate, tuo mažesnė tikimybė, kad tas neigiamas bendravimas stiprės/darys didelę įtaką/bus palaikomas kitų vaikų.

8. Nors jūs vaiką palaikysite visomis keturiomis, ir jis namuose jausis saugus ir emociškai, ir fiziškai, tačiau jūs pats pagalvokite, ar negali būti, kad jūsų vaikui vis dėlto trūksta socialinių gebėjimų, o gal trukdo koks nors mokymosi sutrikimas??? Hiperaktyvūs, itin kalbūs, impulsyvūs, itin drovūs, žodžiu, bet kokie nukrypę nuo normos yra potencialūs patyčių taikiniai. Pasikonsultuoti su specialistu niekada nėra šūvis pro šalį. Jei nuramins, kad viskas ok, tai bus tik aiškiau, ką toliau daryti.

9. Skaičiau nemažai literatūros, kur nepatariama kontaktuoti nei su besityčiojančio vaiko tėvais, nei su pačiu vaiku. Aš manau, kad Lietuvoje ne visos įstaigos dar yra pribrendusios dialogui. Pavyzdžiui, mano sesers mokytoja buvo bene pagrindinė patyčių iniciatorė. NEJUOKAUJU. Kai situacija tokia, tai labai greitai supranti, kad nieko čia neiškalbėsi. Aš ėjau ir kalbėjau su pačia mergaite. Tiksliau, nuėjom su klasioku ir gerokai jai pagrasinom, kad kitą kartą su ja (pirmoke) kalbėsiu ne aš (nes aš jai pasakiau, kad šitoks elgesys netoleruotinas, kad ji tegul nesislepia už mokytojos ir t.t. ir pan), o mano klasiokas (dvyliktokas), kuris ne kalbės, o…. Šiandien – kaip paskutinį variantą – vis dėlto pasilikčiau pokalbį su pačiu vaiku. Neapeliuočiau į vaiko empatiją – tyrimai rodo, kad jiems dažniausiai trūksta empatijos (beje, empatija yra išmokstamas gebėjimas!). Tiesiog pasakyčiau, kad imsiuos priemonių. Kokių – dievaži, nežinau… Pasakyčiau, kad šitaip elgtis – žema, ir vieną dieną visi tai supras ir nusigręš… O jeigu jau visai niekas nepadėtų, nebijočiau pervesti vaiko į kitą mokyklą. Nes aš tikiu, kad visada galima pradėti nuo pradžių.

O KĄ MANOTE JŪS? Gal turite kokį nors stebuklingą receptą? Ką darytumėte, jei sužinotumėte, kad iš jūsų vaiko tyčiojasi? Ką darytumėte, jei sužinotumėte, kad jūsų vaikas tyčiojasi? Pasidalinkite…