Šiandien su šeima buvome Jūrų muziejuje ir Nidoje. Mudu ir trys mūsų vaikai (nes Augustas išvyko su mano tėvais) patraukėme į Klaipėdą. Iš pradžių manėme, kad tiesiog važiuosime į Jūrų muziejų, bet po to apsisprendėme aplankyti ir Nidą. Man patiko Jūrų muziejaus tinklalapis – jau toks įtraukiantis. Bet vos nuvažiavus pasitiko kita realybė: a) Prie kasų – nė vieno žmogaus. Teko palaukti, kol ateis žm0gus, parduodantis bilietus. Paklausiau, ar yra galimybė pamatyti delfinus (nes delfinariumas uždarytas rekonstrukcijai). Man buvo pasakyta: „Ne”. Trumpai ir aiškiai 🙂 b) Nueiname į muziejų. Smirda. Pasirodo, kvapas ateina iš tualetų, esančių pusrūsyje. O visa pirmojo aukšto ekspozicija – kaip mano vaikystėje. Nežinau, gal ir ten kažkas kažką rekonstravo, bet aš nieko naujo nepamačiau. Nervino ir tai, kad užrašai ir eksponatai ne visada sutapdavo. Moterys, kurios turėjo (galėjo?) papasakoti apie eksponatus, sėdėjo ir kalbėjo tarpusavyje. Vaikams, beje, patiko. Ypač koralai ir spalvingosios žuvys. Jie itin susižavėjo Nemo, tačiau viską pasakoti tenka mums, nes apie tai (kas tikrai daugeliui vaikų aktualu) nėra parašyta nė žodžio. Aišku, kam rašyti tai, kas vaikams bus įdomu, ar ne?! Juk tai būtų kičas ir sekimas holivudine mada. Geriau parašykime apie menkę. Arba išvis nieko nerašykime. Tegul žiūri ir džiaugiasi. c) Antrasis aukštas jau akivaizdžiai rekonstruotas. Yra ir interaktyvioji ekspozicijos dalis. Morta bando žaisti, tačiau nieko nesigirdi. G visaip bando pagarsinti, Vilhelmas aplekia koridorių ieškodamas žmogaus, kuris galėtų padėti, tačiau…nepavykus patiems ir neradus pagalbininko tenka tiesiog judėti tolyn. Vaikams nepatiko, kad ten nebuvo gyvų eksponatų. Man antrasis aukštas patiko. Kita vertus, jis turėtų būti tik kaip priedas, o ne kaip pagrindinis dalykas Jūrų muziejuje. d) Liūdniausia – pusrūsyje. Ten ėjome, nes norėjome pažiūrėti, kaip plaukioja ruoniai. Vanduo – drumzlinas. Kvapas – prastas. Informacijos – nulis. Aplinka – tragiškai skurdi. Teisybę pasakius, nesu ten kokia nors baisinga gyvūnų gynėja, bet man buvo gaila ir tų ruonių, ir pingvinų, ir jūrų liūtų. Kurie, beje, yra tiesiog fantastiški. Mums pasisekė, nes buvome kaip tik tada, kai juos maitino. Krapnojant nemaloniam lietučiui stebėjome ir stebėjomės, kokie jie nuostabūs ir panašūs į šuniukus. Kadangi žiūrovų buvo nedaug, tai net pasirodymo metu turėjome galimybę pakalbėti su žmonėmis, kurie juos treniruoja, o po pasirodymo – ir išsamiau pasikalbėti. Prisipažinsiu – žaviuosi jais. Tai žmonės, kurie sąmoningai pasirinko būti tose priplėkusiose patalpose ir treniruoti/bendrauti/maitinti gyvūnus su minimalia perspektyva kada nors išsiveržti iš to uždaro rato. Tam tikra prasme ir man jie it Kalifornijos jūrų liūtai…niekada nematę Kalifornijos. Gal ir neskauda, kai nesi matęs. Bendras įspūdis: tuščia, nyku, visi laukia vasaros ir tikrai negyvena šia diena. Jeigu ne tie jūrų liūtai, tai išvis būčiau išėjus sudepresavus. Nors vaikams patiko ir klausė, ar galės grįžti vasarą. Nidoje – tas pats. Kadangi norėjome užkąsti, bergždžiai ėjome į vieną-antrą-trečią kavinę. Nedirba. Vienoje ūbavo gerokai įkaušęs pilietis su savo sėbrais apie tai, kaip Kubilius jam mažai padeda. Geriau pats sau padėtų darban eidamas, o ne vidury dienos gerdamas. Informaciniame biure maloni ponia rekomendavo restoraną, kuris buvo pilnutėlis – matyt, visų keliai ten atveda ne sezono metu. Užsakymo laukėme 45min. Iš vienos pusės gerai – gamina (o ne šildo). Iš kitos pusės vaikams jau stogas čiuožė po tiek laukimo. Nepasiūlė nei piešti, nei spalvinti, nei knygutės pavartyti. Gerai, kad buvo servetėlių – lėktuvėlius lankstėme. Sąskaitos laukėme 15min (po to, kai paprašėme atnešti). Dėl to pavėlavome į keltą ir teko kito laukti 40min. Neabejoju, kad yra tokių, kurie nori tokios mirtinos ramybės. Kita vertus, nereikia po to skųstis, kad mažai turistų. Suprantu, kad vasarą vilioja geras oras. Bet gal reikėtų pasukti galvą ir apie tai, kas galėtų privilioti turistą ir žiemą-pavasarį-rudenį? Gal tada nereikėtų įkaušus su sėbrais šūkauti apie nevykusią/nepadedančią valdžią? O gal mes tiesiog esame pakilę virš tų materialistų, kurie stengiasi ir tikimės, kad tiesiog turi užtekti mūsų nepakartojamojo paplūdimio? Reality check: tik mums jis toks nerealus, tik mums jis nepakartojamas ir žadinantis sentimentus. Realybėje mūsų paplūdimys yra normalus paplūdimys. Summa summarum man patiko išvyka. Daug sentimentų. Prisiminiau, kaip su savo tėvais važiuodavau į Nidą ir į tą patį Jūrų muziejų. Ir G prisiminė. Smagiai pabuvome su vaikais. Vaikams buvo smagu. Smagiausia, žinoma, buvo tiesiog būti drauge. Bet vis vien visą laiką neapleido mintis, kad kaip-viskas-čia-galėtų-būti. Viską atpalaidavo valanda pirties + baseino jau grįžus į Palangą. Pamatėme, kaip jau puikiai plaukia Morta – net nežinojome, kad ji plaukia TAIP puikiai! Taip pat pastebėjome, kad Gertrūda ne tik nebebijo vandens, bet ir jau drąsiai plaukia su makaronu. Nusprendėm, kad tokių savaitgalių reikia daug daugiau.