Užvakar perskaičiau šią Steinbeck’o knygą. Buvau skaičiusi jo „Grapes of Wrath” ir, prisimenu, labai patiko! Pats Steinbeck’as manė, kad „East of Eden” – geriausia jo knyga. Pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Žinote, kas man patiko? Tai, kad neskaičiau apie šią knygą prieš ją skaitydama. Šiaip aš dažnai paskaitau, ką apskritai sako apie vieną ar kitą knygą, o šią paėmiau, nes…tiesiog pasiūlė Mortos klasioko mama, o aš prisiminiau, kad man patiko „Grapes of Wrath”.
Knygą siūlyčiau perskaityti visiems tėvams. Ir būtent tėvams, turintiems daugiau, nei vieną vaiką. Nes ši knyga – apie vaiką, kuris galvoja, kad tėvai jį myli mažiau, nei kitą (kitus) vaikus. Tai knyga apie savasties paiešką ir apie tai, kaip baisu, kai nėra meilės… Ir kokių velniškai žioplų klaidų mes galime padaryti visai apie tai negalvodami ir…nenorėdami jų padaryti.
Prarijau 728 puslapius greičiau, nei tikėjausi. Kai perskaičiusi pradėjau pasakoti apie ją Gabrieliui, vos tramdžiau ašaras (nors skaitydama visai neverkiau :)). Nes KAD JŪS ŽINOTUMĖTE, KAIP AŠ BUVAU PASIILGUSI TOKIOS KNYGOS!!! Taip, kad net negaliu atgaminti, kada paskutinę tokią skaičiau…
Knyga patiko ir profesiškai, ir pažadino manyje tūnančią filologę…Žinoma, nereikia pamiršti ir to, kad Kalifornija turi ypatingą vietą mano širdyje…Širdis plyšo skaitant apie vaikus, kurie jaučiasi nemylimi, nors…nebūtinai tokie yra! Ir kaip vaikai pyksta ant tėvų, bandžiusių įsprausti juos į dėžutę (linkėdami gero), nors po to tėvai pasako, kad būtent juos be galo mylėjo…
Aš labai džiaugiuosi, kad turim daugiau, nei du vaikus. Man atrodo, kad tada išsiskaido jų konkurencija. Net pati jaučiu, kad būtent ta prasme dabar yra lengviau, nei tada, kai buvo du! Bet vat knygoje buvo šeima (pasirodo, paties Steinbeck’o senelio šeima), kurioje devyni vaikai, o vienas jautėsi taip, tarsi kiti jo taip nemylėjo kaip vienas kitą… Ir net nesuprasi, kodėl kartais apima toks jausmas… Ir dar pagalvojau, kad aš taip niekada nesijaučiau. Gal todėl, kad su sese mus skiria beveik 11 metų? O gal todėl, kad mano tėvai sugebėjo neišskirti nė vienos? O gal tiesiog todėl, kad knygose visada viskas būna daug aštriau ir tikriau, nei tikrovėje?
Knygoje buvo kelios vietos, kurios nepaprastai patiko…nors jos ir ne visai apie vaikus:) Gaila, kad neįmanoma tų kelių puslapių sutraukti į keletą sakinių…ir gaila, kad, išimti iš konteksto, jie praranda pusę savo žavesio. Pirmas – apie žmogaus prigimtį. Na, vis dėlto keletą sakinių pacituosiu:
„And this is I believe: that the free, exploring mind of the individual human is the most valuable thing in the world. And this I would fight for: the freedom of the mind to take any direction it wishes, undirected. And this I must fight agaist: any idea, religion, or government which limits or destroys the individual. This is what I am and what I am about. „
Negalėčiau pasakyti geriau. To, ką aš pati norėčiau pasakyti. Tiesiog AMEN.
Kita vieta – Kaino ir Abelio istorija. Ji – labai svarbi knygoje. Kalbama apie du Biblijos vertimus:
„The American Standard translation ORDERS men to triumph over sin („Do thou”) and you can call sin ignorance. The King James translation makes a promise in „Thou shalt”, meaning that men will surely triumph over sin. But the Hebrew word, the word TIMSHEL – „Thou mayest” – that gives a choice. It might be the most important word in the world. That says the way is open. That throws it right back on a man. <…> There are many millions in their sects and churches who feel the order, „Do thou”, and throw their weight into obedience. And there are millions more who feel predestination in „Thou shalt”. But „Thou mayest”! Why, that makes a man great <…> for he has still the great choice. He can choose his course and fight it through and win. <…> It is easy out of laziness, out ot weakness, to throw oneself into the lap of deity, saying „I couldn’t help it; the way was set”. But think of the glory of the choice! That makes a man a man. ”
Net šiurpuliukai oda bėgioja. Ir, žinote, ką? Tai – paskutinis ištartas žodis knygoje: TIMSHEL! Mes visada galime pasirinkti… Visada…