Šiandien – Norvegijos nepriklausomybės diena. Kai pagalvoju apie Norvegiją, visų pirma prieš akis iškyla rūke skendintys fjordai, fantastiniai kalnai ir tekantys kriokliai, lutefisk (silkė, išmirkyta rūgščiame mirkale) ir brunost (rudas ožkos sūris). Kadangi lutefisk net neragavau (aš apskritai silkės esu dar neragavusi!), tai negaliu rekomenduoti. Bet brunost – jei tik turėsite galimybę – būtinai paragaukite. Jis toks keistas: nei karamelė, nei sūris; nei saldus, nei sūrus. Ir – nors gamina ne tik Norvegijoje – man absoliučiai asocijuojasi su Norvegija, kai rytą atsikėlusi visiškoje tyloje per kiemą eidavau pusryčiauti, virš fjordo kabodavo tirštas rūkas, o nuo kalnų, atrodė, tykiai tykiai leidosi troliai. Man ten žiauriai patiko.

Norvegija apskritai pakeitė mano gyvenimą. Visų pirma, tais metais, kai stojau į VU, nebuvo mano išmylėtos švedų kalbos, tad įstojau į norvegų. Antrame kurse atsidūriau Norvegijoje, o iš ten – Kalifornijoje. Žodžiu, Norvegija – vienaip ar kitaip – padarė mano gyvenimui didžiulę įtaką.

Dar, prisimenu, visiškai buvau pametusi galvą dėl S.Undset „Kristina, Lavranso duktė”. Ir dėl slidinėjimo Lilehameryje (juk ten vyko ir olimpinės žaidynės). Bet visų geriausia buvo Tromso – mieste, kuriame yra šiauriausias pasaulio universitetas. Lofoteno salos. Banginių stebėjimas. Šiaurės pašvaistė. Ir tiek sniego, kiek nesu mačiusi ir nežinia, ar dar matysiu (na, nebent grįšiu).

Gal praeitą savaitę žiūrėjome norvegišką filmą su angliškais subtitrais „Trolių medžioklė”, tai kažkaip pagalvojau, kad – kai atsipalaidavusi klausau norvegų kalbos – man nereikia susikaupti. O gamta – bet kokiame filme apie Norvegiją – visiškai užburia.

Todėl norėjau užrašyti, kad vat šiandien, per Norvegijos nepriklausomybės dieną, 2011 metais, aš manau, kad norėčiau namelio Norvegijoje. Tokio tikro norvegiško namelio tikrame norvegiškame miške. Tokio, kokiame leidau su draugais vienas savo atostogas. Kur nebuvo elektros. Kur nebuvo galima atvažiuoti (žygiavome iki jo su kuprinėmis). Kur vos užteko vietos keturiems žmonėms. Namelio, kuris nebuvo užrakintas. O dar už valandos žygio į kalnus tyvuliavo ledinis kalnų ežeras, į kurį buvo labai smagu įšokti. Ir dar avys. Uolos. Ir tie norvegiški megztiniai, kuriais vilkėti galima tik Norvegijoje. Vienintelė išimtis – kai kas nors, kas gyveno Norvegijoje, juos parveža lauktuvių.

Po galais, pasiilgau Norvegijos!

Nuotrauka: kris atomic