Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Vakar Klaipėdoje vedžiau seminarą šia tema ir nusprendžiau į tinklaraštį įdėti konspektą. Žinoma, konspektas niekad neatspindi diskusijos, klausimų-atsakymų ir pan, bet, tikiu, ši tema yra daug kam aktuali.
Tiesiog mes esame labai susikausčiusi tauta: pasakai žodį „makštis“, ir visi nežino, kur dėti akis. Taigi įvardindami dar kūdikiams kūno dalis jau žengsime pirmąjį žingsnį.
Dabar daug diskutuojama, kada turi prasidėti lytinis švietimas. Sakyčiau, kad namuose ir ikimokykliniame amžiuje. Visų pirma, išmoksite apie „tai“ kalbėti, visų antra, vaikas supras, kad nėra temų, kurių negalima diskutuoti su tėvais.
Kodėl šie klausimai mums tokie „baisūs“? Todėl, kad beveik visi mes užaugome apie „tai“ nekalbėdami su savo tėvais. Ar žinote, jog psichologai kalba, kad daug problemų šeimose yra būtent susiję su tuo, kad žmonės apie „tai“…nesikalba? Prisiminkite, kaip jūs sužinojote, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaikai? Neabejoju, kad dauguma iš draugų arba vyresniųjų sesių/brolių, o tokių, su kuriais tėvai atsisėdo ir kalbėjosi – mažuma.
Iš tiesų reikia tik pradėti. Nebijoti ir pradėti. Čia kaip su slidinėjimu: kai pirmą kartą atsistoji ant slidžių, atrodo, žemė slysta iš po kojų, NIEKAIP gyvas nenusileisi nuo TOKIO baisaus kalno! O štai po kiek laiko ir po treniruočių prisimeni tą jausmą ir negali patikėti, jog buvai taip išsigandęs! Žmogaus kūnas – lygiai tokia pati puiki tema, kuria gali kalbėtis tėvai su savo vaikais. Ir, sakyčiau, labai įdomi tema, nes žmogaus kūnas – iš tiesų stebuklas. Todėl, manau, krikščionys gali žvelgti į tai kaip žavėjimąsi Dievo kūriniu, o netikintys – kaip Motulės Gamtos ir evoliucijos stebuklu. Bet kuriuo atveju, kūno nereikia gėdytis, reikia juo didžiuotis!
O kaip patiems nugalėti gėdą ir pralaužti ledus?- kaip ir visame vaikų auklėjime, bene svarbiausia – abiejų sutuoktinių ėjimas ta pačia kryptimi.- iš pradžių kalbėkite su partneriu: jeigu jūs raudonuojate ir Hm-site kiekvieną kartą, kai prabylate šia tema, tai vaikas ir galvos, kad tai kažkas gėdingo. Kaip ir visi vieši kalbėjimai, taip ir kalbėjimo šia tema galima išmokti. Arba pasirinkite tinkamą JUMS tokiam pokalbiui laiką: pavyzdžiui, plaunate indus ir sakote: prisimeni, kaip tu manęs tada klausei apie tą ir aną? Tai va… tada nereikės žiūrėti vaikui į akis, o jūs galėsite pamažu prisijaukinti šią temą. Be to, vaikui atrodys, kad tai – pati natūraliausia tema, nes juk neplautumėte indų, jei būtų kas nors laaaabai svarbaus! – Jeigu nežinote, ką atsakyti, taip ir pasakykite. Ir pasakykite, kad pasidomėsite ir atsakysite į klausimą. Ir, žinoma, BŪTINAI atsakykite. Dar visada yra naudinga paklausti, ką mano pats vaikas – žinosite, kur jau esate. – puikiai suprantu, kad ne visi nori sakyti „varpa“ ir „makštis“. Ir tai suprantama. Ir tai – normalu. BET. Vaikas turi žinoti ir tikruosius savo kūno dalių pavadinimus .
1. Vaikai mąsto konkrečiai. Visos abstrakčios sąvokos jiems tiesiog…nesuprantamos. Padėti gali aiškios, gražias nuotraukas ir/arba paveikslėlius turinčios knygos. Pavyzdžiui, mes rodėme saviškiams „Mamos ir vaiko“ knygą, kai jiems buvo įdomu, kaip kūdikėlis pilve gyvena. Ypač patiko palyginimai, kad vat štai mažylis yra tokios dydžio kaip braškė, kaip arbūzas ir t.t. Žodžiu, susieti tai, kas jam nesuprantama, su tuo, kas jam aišku ir suprantama. 2. Atsakykite į konkretų klausimą. Įsiklausykite, ko vaikas iš tiesų klausia. Daugelyje knygų aptariamos komiškos situacijos, kai vaikas, tarkim, klausia, „iš kur aš?“, tėvai pradeda pasakoti apie jo pradėjimą, o jis iš tiesų norėjo žinoti, iš kokio jis miesto ir pan. Nereikia giliai įkvėpti ir vienu ypu išpyškinti galvoje šimtą kartų repetuotą tekstą. Geriau pasakykite, kad apie tai pasikalbėsite vėliau (ir, žinoma, jokiu būdu to nepamirškite!). O tada užduokite klausimus, kurie padės išsiaiškinti, ką iš tiesų nori sužinoti jūsų vaikas. Atsakydami į klausimą nesileiskite į detales. Atsakymas turi būti paprastas ir aiškus. Be to, nepasakokite ir visko nuo a iki ž. Geriausia naują informaciją (kaip ir bet kuria kita tema) pateikti mažomis porcijomis. 3. Nepamirškite, kad jūs ne tik perteikiate informaciją, bet ir požiūrį į ją. Jeigu kalbėdami su vaiku gėdijamės ir jam tai parodome, vaikas supras (nors nieko ir nepasakysime žodžiais!), kad tai – kažkas, ko reikia gėdytis. Kalbėdami su vaiku mes jam perduodame ir požiūrį į seksualumą bei moralines savo nuostatas. Pagalvokite iš anksto, ką jūs norite perduoti. Šie vaikiški pokalbiai yra pagrindas pasitikėjimui ir atvirumui kalbant apie seksą paauglystėje. O jūs juk iš tiesų norėtumėte, kad tada vaikai su klausimais eitų pas jus, o ne pas bendraamžius! 4. Kai atsakote į klausimą, paklauskite, ar vaikas viską suprato, ar nebeturi daugiau klausimų. Primenu, kad reikia kalbėti vaikui suprantama kalba ir gerbti jo norą žinoti daugiau bei užduoti klausimus. Tiesiog mąstykite taip: jeigu vaikas pradėjo šią temą, tegul jis ją ir užbaigia.
Štai keletas pavyzdžių: – Kaip vaikai gimsta? Kai jie jau pasiruošę, daktarai padeda jiems gimti. Jei nori daugiau informacijos, sakote: vaikučiai paprastai gimsta pro makštį, tačiau ji būna specialiai tam pasiruošusi, nes vaikelis pasako, kad jau ruošiasi gimti.- Kodėl tu neturi pimpalo? Todėl, kad moterų ir vyrų kūnai yra skirtingi. – Kodėl tau auga plaukai? Todėl, kad mūsų kūnas keičiasi mums augant. Ir pan.
Ko tikėtis iš tam tikro amžiaus vaiko?
1. 2-3 metų – išmokti visas kūno dalis. Kai kalbate apie lytinius organus, vadinkite juos taip, kaip jie vadinasi, o ne „pelytėmis“ ir „užpakaliukais“. Viskas gera, jei norite varpą vadinti „pimpaliuku“, bet vaikas turi žinoti ir tikrąjį pavadinimą. Įkvepiam – ir pasakom!
Tokio amžiaus vaikai mėgsta save liesti, mėgsta lakstyti nuogi. Nuogumas didele dalimi priklauso nuo to, koks jūsų šeimos požiūris į jį. Bet kuriuo atveju turite vaikui siųsti signalą, kad džiaugtis savo kūnu yra gerai, tačiau kai kas yra vieša, o kai kas – privatu. Ir kai tą pasakojate, atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą, toną, išraišką. Labai svarbu, kad jūsų žodžiai ir kūnas sakytų tą patį.
2. 3-4 metų – gali paklausti, iš kur atsiranda vaikai. Šio amžiaus vaikui įdomiausia VIETA, o ne PROCESAS. Galite pasakyti, kad moterų pilve yra toks organas, kuris vadinasi gimda. Ten auga maži kūdikėliai. Be to, tokio amžiaus berniukai sako, kad ir jų pilve augs vaikutis, o mergaitės sako, kad irgi turės žmoną ☺ Šio amžiaus vaikams reikia paprastų, trumpų ir teisingų atsakymų. Jeigu turite, puikiai gali pasitarnauti paveikslėlių knygos. Šio amžiaus vaikai taip pat mėgsta liesti savo lytinius organus. Pakalbėkite apie viešą ir privatų elgesį bei apie leistiną ir neleistiną kūno lietimą (nebūtinai lytinių organų!) Vaikas turi žinoti, kad jo kūnas yra jo, ir kiti žmonės negali su juo daryti nieko, kas jam nepatinka.
Šio amžiaus vaikas puikiai žino, koks yra tinkamas fizinis kontaktas: apkabinimas, bučinukai, plaukų kedenimas, švelnus kutenimas ir t.t. Ir jam jis – malonus. Tačiau vaikui pasakykite, kad fizinis kontaktas (lietimas) gali būti ne tik nemalonus, bet ir neleistinas. Labai svarbu, kad vaikas jums pasakytų, jei kas nors liečia jį netinkamai.
3. 4-5 metų – Susidomi, kaip vaikai gimsta. Galite pasakyti, kad vaikučiai gimsta pro vaginą (makštį) arba daktarai prapjauna mamos pilvuką, išima kūdikėlį ir vėl susiuva. Jiems įdomu, kaip veikia mūsų kūnas, todėl nenuostabu, kad įdomu gimdymas ir visa su tuo susiję. Jeigu vaikas paklausia, ką ten perkate, kai perkate higieninius įklotus/tamponus, pats laikas pasakyti, kas tai. Ir „vaikas“ nereiškia vien tik dukra.
4. 5-6 metų pradeda domėtis procesu. Galite pasakyti, kad mamos gimdoje buvo kiaušinėlis, kuris susijungė su tėtės ląstele, kuri vadinama spermijumi ir taip iš jų abiejų atsirado vaikutis. 5. 6-7 metų vaikui jau gali būti įdomūs lytiniai santykiai. Galite pasakyti, kad moters ir vyro kūnai – kaip dėlionės detalės. Kai makštis susijungia su varpa, tėtės spermijai plaukia makštimi ir kitais takeliais link gimdos, kur tupi kiaušinėlis. Kai jie susijungia, atsiranda vaikelis. Šių pokalbių metu jau naudokitės galimybe perduoti moralines nuostatas, kada žmonės lytiškai santykiauja. Pavyzdžiui, sakykite, kad seksas yra vienas iš būdų suaugusiems žmonėms parodyti, kad jie myli vienas kitą. Kalbėdami su vaiku nepamirškite, kad lytinis gyvenimas – iš tiesų svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Todėl vaikų lytiniam ugdymui turi būti skiriama pakankamai dėmesio ir rūpesčio. Kuo nuoširdesni jūs būsite, tuo sveikesnis bus vaiko požiūris į lytinius santykius ir lytiškumą.
Nuogumas matant vaikams
Tarkim, keturmetis vis dar maudosi su mama arba tėte. Arba yra kambaryje, kuriame jūs persirengiate. Ar tai nekenkia vaikui?
Nuogumas natūraliose situacijose (maudantis, persirengiant) vaikui tikrai nekenkia – tol, kol jūs ir jūsų antra pusė gerai jaučiatės. Yra net sakoma, kad būtent toks elgesys – kai tėvai nesigėdija savo kūno – padeda vaikui formuotis sveiką požiūrį į kūną. Sveikas požiūris – tai toks, kai mes mylime savo kūną tokį, koks jis yra ir domimės jo sveikata. Todėl nenuostabu, kad žmonės, kurie myli savo kūną, labiau pasitiki savimi, yra geresnės apie save nuomonės, yra sveikesni ir neieško seksualinių partnerių vien tam, kad patenkintų nesaugumo jausmą dėl savo išvaizdos.
Ir vis dėlto turbūt visos šeimos pasakys, kad, vaikui augant, ateina diena, kai arba vaikas, arba jie ima jaustis nebepatogiai. Dažniausiai šis privatumo poreikis atsiranda vaikui pradėjus eiti į mokyklą.
Taigi pokalbiai šia – lytiškumo – tema turi būti procesas, prasidėjęs vaikui esant dar visai mažu. Būtent procesas, o ne paskaita, kuriai jūs pasiruošite ir „paskaitysite“ vaikui, kai jis paklaus, iš kur atsiranda vaikai arba susidomės lytiniais santykiais. Vaikams kyla klausimai, ir jie nusipelno aiškių, teisingų ir trumpų atsakymų į savo klausimus. Noriu išsklaidyti mitą, kad kalbėjimas apie seksą paskatina vaikus pradėti ankstyvus lytinius santykius. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie yra apie tai kalbėję su tėvais bei turi teisingą informaciją yra būtent tie, kurie elgiasi labiausiai atsakingai. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai vėliau pradeda lytinius santykius ir yra atsakingesni. Be to, juk jūs patys žinote, kad kalbėti su ikimokyklinuku yra daug lengviau, nei su paaugliu! Todėl „prisijaukinkite“ šią temą vaikui dar esant mažu. Nepanikuokite, jei ikimokyklinukas:
– masturbuojasi
– domisi priešingos lyties asmenų lyties organais
– žaidžia su kitais vaikais „daktarus“ (žinoma, nusirengę).
Tiesiog nežinia, koks kitų tėvų požiūris į tokį žaidimą, todėl geriausia užimti vaikus kitu žaidimu. Vėliau apie tai su vaiku pasikalbėkite apie vyrų ir moterų kūnų skirtumus. Ir dar. Jeigu vaikas domisi, iš kur atsiranda vaikai ir pan, tai svarbiausia – RAMYBĖ, NUOŠIRDUMAS, FAKTAI, PAPRASTUMAS.
O jeigu vaikas nesidomi? Ką daryti, jei jūs laukaite TŲ klausimų ir nesulaukiate? Šios srities tyrinėtojai siūlo per daug nesidžiaugti ir patiems užmegzti pokalbį šia tema. Pavyzdžiui, kai laukiasi jūsų draugė. Arba nusipirkite šia tema knygą ir skaitykite ją taip tarsi skaitytumėte bet kokią kitą knygą. Jeigu iškyla klausimai – atsakykite. Tiesiog tebūnie tai aktyvi jūsų gyvenimo dalis. Tiesiog mokslininkai pastebi, kad paauglystė šiais laikais prasideda…net aštuonerių. Be to, svarbu, kad vaikai teisingą informaciją turėtų prieš pradėdami bręsti ir prieš pradedant kisti jų kūnams.
Ar galite papasakoti per daug? O gal išgąsdinsite ir sugėdinsite vaiką? Knygoje „Speaking of sex“ (Meg Hickley) sakoma, kad tol, kol jūsų kalba yra moksliška (žinoma, vaikui suprantamais žodžiais ir orientuota), tol tikrai gali būti įsitikinę, kad žalos nepadarysite. Kalbėdami apie lytiškumą su vaiku, siunčiate jam signalą, kad apie TAI kalbėti su tėvais yra NIEKO TOKIO, kad JIE kontroliuoja savo kūną, kad mūsų kūnas yra stebuklas. Nebijokite. Vaikai, kurie drąsiai kalba apie savo kūną dabar, bus atviresni paauglystėje. O juk jūs norite, kad vaikas turėtų teisingą informaciją ir klausimus, kurie kyla, užduotų jums, o ne kiemo draugams. Nepamirškite, kad per tuos nuoširdžius pokalbius jūs perduosite ir savo moralines nuostatas, vertybes ir įsitikinimus, tad kuo anksčiau ir natūraliau pradėsite šiuos nuoširdžius pokalbius, tuo, manau, visiems bus geriau.