Iš tiesų – nors iš Briuselio iki Lietuvos nėra taip toli – kelionė namo užtruko, atrodo, daug ilgiau, nei norėtum ar tikėtumeisi. Kadangi nebėra tiesioginių skrydžių, teko skristi per Kopenhagą (taip ir nuskridome). Iš Lietuvos pajudėjome laaaabai anksti. Kadangi aš baigiau kalbėti su mama ir krautis daiktus jau po pirmos valandos, keltis teko…po keturių valandų miegelio. Protingai padariau, kad Mortos nenurengiau einant miegoti: jai reikėjo tik apauti batukus, uždėti kepurę ir užvilkti striukę. Gertrūdą aprengiau visą giliai įmigusią. Akimirką lyg bandė busti, tačiau gavo „tiutį” ir vėl „smigo”.
Oro uoste abi merginos buvo atsibudusios, tačiau, turi pripažinti, visos trys buvome pusiau miegančios, pusiau atsibudusios. Džiaugiausi, kad šįkart nekroviau į lagaminus visko, apie ką tik pagalvodavau! Kadangi ir šįkart teko vežti namo ir Vilhelmo (beje, Renatuli, labai labai ačiū už gėles bloge Vilhelmui jo gimimo dieną! Ir visoms už sveikinimus!), ir Augusto (bus kovą) gimtadienių dovanas, o Morta dar susirinko savąsias, tai vėl (!) daiktų buvo gerokai daugiau, nei tikėjausi. Visada, kai važiuoju į Lietuvą, džiaugiuosi, kad išdalinsiu lauktuves ir lagaminai bus pustuščiai, tačiau gaunu tiek lauktuvių, kad grįžtu su gerokai daugiau mantos, nei išvažiavau! Taigi džiaugiausi, kad su Gabrieliaus mama susitarėme, kad ji savo dovaną ir keletą knygų, kurias pirkau Knygų Mugėje, įduos seneliui, kai šis važiuos į Briuselį. Iš tiesų mus tai išgelbėjo, nes ir taip vežėme 5kg viršsvorio…na, viename lagamine buvo beveik trys, o kitame – du „su kapeikom”, tai, matyt, todėl ir praleido.
Vos įsėdom į lėktuvą, Gertrūda labai supyko. Supyko, nes iš tiesų ją „pagavo” įsiūtis dėl to, kad ji, nabagė, negali normaliai išsimiegoti! Be to, vis nekilome: tai sniegą/ledą nuo lėktuvo purškė, tai vėl kažkas…žodžiu, išskridome vėliau, nei turėjome. Be to…šįkart neturėjome tokios prabangos kaip atskrisdamos (kai trise turėjome tris kėdes), todėl buvome ganėtinai susispaudę. Man stiuardas sakė atsisėsti prie lango, Morta atsisėdo per vidurį, o prie praėjimo sėdėjo toks vyras, kuris nelabai apsidžiaugė, kai pamatė, kad sėdės su mūsų šauniąja trijule! Prieš mus sėdėjo danų šeimyna su dviem vaikais, kurių amžius buvo beveik identiškas merginų amžiui, tai pirmą kelionės pusę papyko Gertrūda, o antrą – jų vaikiukas. Jaučiu, džiaugėsi visi, kurie sėdėjo aplinkui.
Lipant į lėktuvą tėtė nupirko Mortai čiulpinuką. Ji, žinoma, jį čiupinėjo, todėl įlipo į lėktuvą visa „limpanti”. Susinervino, kad – pabandžius nusibraukti plaukus – jais aplipo visas čiulpinukas. Šalia sėdėjęs dėdulė sustabdė stiuardesę ir paprašė, kad ši atneštų šlapią servetėlę. Miela. Tik vat tonas tai buvo toks ganėtinai vidutiniškai mielas 🙂 Man atrodo, kad jis labiau bijojo, jog Morta prie jo prisilies!
Skrydis į Kopenhagą buvo visai vykęs (jei ignoruosime pradžią, kai ilgai nekilome ir pyko Gertrūda), nes visą laiką kol skridome miegojome visos trys. Lėktuvui nusileidus irgi greitai viską susirinkome, ir abi merginos buvo puikios nuotaikos. VALIO!
Išlipus, galvojau, turiu valandą, tačiau netrukus pamačiau, kad mes gerokai pavėlavome ir…jau sodina žmones į lėktuvą skrydžiui į Briuselį. Gerai, kad Kopenhagos oro uoste yra tokie mažučiai vežimėliai rankiniam bagažui su vieta vaikui pasodinti (na, kaip parduotuvėse esančiuose vežimėliuose). Tuoj įkišau Mortulę į vežimaitį, sukroviau visą rankinį bagažą (Gertrūda makalavo kojomis BabyBjorne) ir tekina pasileidau per oro uostą į visai kitą terminalą (iš A į B). Visą kelią be galo džiaugiausi, kad jie turi tuos vežimaičius, nes galvą guldau, kad jei nebūčiau jo turėjusi, niekaip nebūčiau spėjusi į kitą lėktuvą su apsimiegojusia Morta, kuri tikrai nebūtų „pasirašius” ristele persikelti iš vienos oro uosto pusės į kitą.
Kai įlipome į lėktuvą, jis jau buvo pilnutėlis. Priėjome prie savo vietų ir čia – vėlgi – teks keturiems sėdėti trijose vietose. Ech, kur ta skridimo į Lietuvą prabanga??? Be to, trečiojoje vietoje sėdėjo dėdulė, kuris, teisybę pasakius, veržėsi ir į mūsų teritoriją. Žodžiu, sėdėjome net, sakyčiau, susispaudę. Ir va čia prasidėjo smagumynai. Gertrūda pasiuto. Manau, kad tiesiog iš nuovargio. O lėktuvas nekilo: vėl reikėjo nupurkšti tą sniegą ir pan. Žodžiu, visame lėktuve aidėjo vieno žmogaus choras. Bet toks iš visų plaučių. Ir toks nuoširdus, kad net veidas buvo mėlynai-burgundiškas…siaube siaubeli. Ir sūpavau, ir kalbinau, ir maitinau, ir kalbinau, ir glosčiau, ir vėl sūpavau…devyni prakaitai išpylė. Kur ten devyni – devyniasdešimt devyni! Morta kentėjo, kentėjo ir neapsikentusi ėmė ir uždainavo: a-a, a-a, pupaaaaa, kas tą pupą supaaaaaaa?????? Ir juokas ėmė, ir verkti norėjosi.
Po gero pusvalandžio Gertrūda neatlaikė – nurimo. Aš dar kurį laiką buvau uždususi:) Tačiau tada…į tualetą užsimanė Morta! Ką gi…kėlėme savo bendrakeleivį ir keliavome į tualetą, o Gertrūdą palaikyti paprašiau stiuardesės. Gertrūda, žinoma, nemiegojo. Kai vėl reikėjo sėstis, šioji vėl paleido dūdas. Tada ir Morta sumąstė, kad jau labai norėtų BŪTI pas tiatį, o ne skristi…na, įsivaizduojate: sūpavau Gertrūdą ir užkalbinėjau Mortulę, kad tik jai visiškai nesugestų nuotaika. Kai pradėjom leistis, Gertrūda užmigo, o Morta labai susidomėjo pasaka apie Snieguolę. Taigi paskutinėmis skrydžio minutėmis džiaugiausi vos ne idile:)Nuotaiką praskaidrino ir tai, kad su stiuardese pliurpėme švediškai, ir aš džiūgavau, kai ji paklausė, kokia vis dėlto mano tautybė:) Atrodė, kad mūsų odisėja baigėsi…
…tačiau taip atrodė tik tol, kol atėjome iki bagažo. Briuselyje iki bagažo reikia eiti, atrodo, visą amžinybę. Kol atėjome su pavargusia Mortele ir Gertrūda, buvo išdalintas ne tik mūsų, bet ir vėlesnio lėktuvo bagažas. Viskas būtų buvę gerai, jei mūsų bagažas būtų…buvęs. Jo NEBUVO. Akivaizdu, kad jo paprasčiausiai nespėjo perkelti į kitą lėktuvą Kopenhagoje. Na, bet iš tiesų tai man buvo maža paguoda – ypač eiti ir atlikti visus formalumus…Dėdulė, kuris tvarkė dokumentus, pasakė: jeigu skambinsite ir pati ieškosite, tai atsakymas bus neigiamas; jei mes paskambinsime, tai turėsime gerų žinių:) Kaip sakant – nuteikė optimistiškai:)
Tada jau atrodė, kad eisiu ir kaip drėbsiuos į mašiną…išeinam…nėra Gabrieliaus. Tokios apspangusios stovėjome gal pusvalandį, kol sumąsčiau, kad vis dėlto reikia kažką daryti. Įkišu ranką į kišenę ir…ištraukiu Medeinos mobilųjį telefoną. Ir dar įjungtą!!! Gerai, kad dėl jo lėktuvo nenutupdė!!! Bandau skambinti – nebėra kreditų:) Ieškau eurų – tik popieriniai, o į automatą reikia mesti geležinius. Einam pirkti gerti. Tada skambinu Gabrieliui. Jis, žmogus, laukė mūsų ne tada!!! (Gera pamoka – išvakarėse reikia viską dar kartą perkalbėti, nors ir atrodo, kad viskas jau „perkalbėta”!!!) Žodžiu, Gabrielius lekia pas mus, o mes stumiam laiką Starbucks’e. Na, mėlynių keksiukas visai pataiso nuotaiką, o po to atsisėdame nuošaliau, kur Morta gali lakstyti, Gertrūda sėdi ant suoliuko, žodžiu, viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti!
Apie devintą valandą vakaro atveža (į namus) ir mūsų „pamestus” lagaminus, išdaliname visiems lauktuves ir dovanas…smagu!!! Galų gale kelionė iš tiesų baigta. Nieko sau!
Ką gi…pavargome, bet padėjo tai, kad visos trys numigome pietų, skaniai pavalgėme ir…esame vėl visi kartu! Ech, kaip smagu buvo apsikabinti visus mūsų namų vyrus…
Kas padėjo „atlaikyti” skrydį?
– Įpiltas „kubušėlis” Mortai į kūdikišką buteliuką (jai jau niekas neduotų įsinešti, o kūdikiui leidžia): ir neišsilaistė, ir gėrė ne kokią coca-colą arba vandenį, kurio jai neįsiūlysi, kai ji pavargus skrenda;
– BabyBjornas. Džiaugiausi, kad šįkart neėmėme vežimaičio Gertrūdai – su juo būčiau buvusi daug labiau suvaržyta, nei su BB. Be to, neišsimiegojusi Gertrūda nemanau, kad būtų sėdėjusi vežime, o tada jau iš tiesų kiltų klausimas, ką daryti;
– Nebaimė daryti tai, ką reikia. Suprantu, kad žmones gali erzinti bendrakeleiviai su mažais vaikais, tačiau juk ir tie bendrakeleiviai turi suprasti, kad aš verčiuosi per galvą, tarkim, ramindama Gertrūdą, kai ji šaukia. Be to, visur drąsiai prašydavau, kad palaikytų Gertrūdą: ir ten, kur visus išrengia, ir kur reikia pro „vartus” eiti, ir t.t.
– Žaisliukai iš užkandėlė Mortai. Grūdų bandelė (tiesiog paprasta duonelė), sultys, džiūvėsėliai, „guminukai”, spalvinimo knygelė, pasakų knygelė – visa tai padėdavo Mortai nors trumpam sutelkti dėmesį ne į nuovargį;
– Natūralus maitinimas. Iš tiesų būtų dar sunkiau su Gertrūda, jei nemaitinčiau, nes dabar abu kartus jau visai supykusią merginą nuramindavo pienelis (nors, žinoma, apsispręsdavo, kad jo reikia, ne iš pirmo karto).
Apie dienas Lietuvėlėje galite paskaityti ŠTAI ČIA.
Nuotrauka: www.bigfoto.com