Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų – humanistinį požiūrį į gyvūnus. Manau, kad tai – nuostabu ir naudinga: išmokti rūpintis, išmokti mylėti, išmokti saugoti labiau pažeidžiamą ir jausti pagarbą mus supančiam gyvajam pasauliui. Šios minties vedina labai norėjau, kad Vaikystės Sode būtų Gyvūnų kampelis – juk dabar labai dažnai šeimos dėl greito gyvenimo tempo gyvūno atsisako, o vaikai taip nori gyvūno, nes jie dar turi laiko sustoti, stebėti, žavėtis, suprasti ir …pamilti! Vaikystės Sode vaikai ne tik gali užeiti ir stebėti gyvūnėlius, bet ir mokosi jais rūpintis. Kadangi apie gyvūnus ir praktiškai, ir teoriškai daug žino Gintarė, be to, jos pačios sūnus auga su dviem šunimis namuose (o kartais dar ir labai daug šuniukų:)), tai paprašiau, kad ji pasidalintų savo žiniomis apie gyvūnų auginimą ir su tinklaraščio skaitytojais.
Štai Gintarės pasakojimas (ir AČIŪ, Gintare!):
Parašysiu kelis pastebejimus. Iš tiesų kalbėti galima labai plačiai ir daug, todėl norėtųsi nusibrėžti tas ribas.
1. Vaiko amžius ir tinkamo augintinio parinkimas.
2. Vaikas ir elgesys su augintiniu.
3. Suaugusiųjų vaidmuo vaiko ir augintinio bendravime.
4. Iškilusių problemų sprendimas. (Ligos, higiena, priežiūra, elgesys).
Tyrimai rodo, jog vaiko, turinčio augintinį, raida yra pažengusi, ir vaikas vystosi greičiau.
Pas mus Lietuvoje yra vykdoma programa ir finansuojama valstybės, kur sergantys vaikai yra gydomi delfinų terapija. Šiek tiek apie ją skaičiau, labai įdomu.
Parašysiu, ką galiu pasakyt iš patirties:
1. Supranta kūno kalbą. Su vaiku yra kalbama apie gyvūną, kaip apie gyvą padarą, kuriam irgi skauda, kuris irgi gali pykti, džiaugtis, bet nemoka kalbėti. Todel jo vienintelė kalba yra kūno kalba. Jis mus supranta iš kūno kalbos. (žodžiai yra reikalingi žmonėms). Išmoksta suprasti, kad gyvūnas irgi jaučia, tai nėra žaisliukas.
2. Jei vaikas namuose mokinamas elgtis tinkamai su gyvūnu, jis elgsis ir kitur tinkamai su gyvūnais. Bet visada reikia atsižvelgti į tai, kad namuose gyvūnas pažįsta vaiką ir jam niekada nieko nepadarys (bent jau taip turėtų būti atsakingoje šeimoje), o gyvūnas, kurį vaikas sutinka gatvėje, pas draugus ar kitur, nepažįsta vaiko ir gali lygiai taip pat išsigąsti. Juk prie nepažįstamo žmogaus mes nepuolame glėbesčiuotis, tai lygiai taip pat reikia ir su bet kokiu kitu gyvūnu (mat gyvūnai gamtoje irgi to nedaro). Todėl bet kokį staigų artimą fizinį kontaktą gyvūnas gali priimti kaip puolimą ar agresiją jo atžvilgiu, nesvarbu, kad jam neskauda. Be to, visada prieš liečiant kitą gyvūną, reikia atsiklausti gyvūno šeimininko, nes už gyvūno elgesį atsakingas šeimininkas.
3. Vaikus moko atsakomybes. Gyvūnas be žmogaus jų namuose išgyventi negali – būtent todėl,kad žmogus jį atsivedė.
4. Niekada nepalikti gyvūno su vaiku be suaugusiojo priežiūros (jei vaikui yra mažiau, nei 10 metų). Be to, labai daug kas priklauso nuo gyvūno veislės.
5. Išmoksta prisitaikyti ir pažinti gyvūną.
6. Išmoksta rūpintis kitu, kuris negali savimi pasirūpinti. Gyvūno gyvybė ir gerovė priklauso nuo žmogaus.
7. Jei vaikas negali pasirūpinti, jis turi surasti, kas kitas galės gyvūnu rūpintis tuo metu, kai jis pats negalės.
8. Gyvūnai irgi serga, o kad nesirgtų – būtini skiepai. Lygiai taip pat reikalingas ir sveikas maistas.
9. GYVŪNAS – tai ne ŽMOGUS meškiuko kailinukais. Jis atėjęs iš kito pasaulio, jam yra nelengva prisitaikyti žmogiškame pasaulyje.
10. Gyvūnas situacijas interpretuoja pagal savo prigimtį. Todėl jis nežino, ką reiškia kerštas, neapykanta. Bet supranta ilgesį, meilę, prisirišimą.
11. Jei šeimoje visi labai užsiėmę ar sunkiai susiklostė vaiko ir tėvų santykiai, tai namuose vaikas jaučiasi laukiamas ir mylimas, jis reikalingas.
Taisyklės:
1. Pirmiausia tai yra visos šeimos namai, po to tik gyvūno.
2. Pirmiausia praeina pro duris, pavalgo, lipa į mašiną ir kt. suaugę ir vaikai, po to tik gyvūnas.
3. Vaikas visada turi teisę lįsti į šuns dubenį, maistą liesti ir maišyti – net jei šuo tuo metu ėda. Šuo neturi teisės parodyti net menkiausio nepasitenkinimo ženklo.
4. Vaikas visada gali lipti ir žadinti gyvūną, o jis neturi teisės buti nepatenkintas vaiko atžvilgiu.
5. Nustatyti vaikui ribas, kaip galima elgtis, nes tikriausiai pripažinkim, kad ne bet koks šuo iškęstų tampymą už ausų, ūsų,lūpų, plaukų rovimą ar tempimą atbulom už uodegos…
6. Šuo privalo vaiko klausyti lygiai taip pat, kaip ir suaugusiojo. Tai pasiekima mokinantis drauge ir su laiku.
Apie tai, kad šunų intelektas – kaip dvimečių vaikų.
Vaikas ir šuo: laimė ar nelaimė?
Nuotrauka: Wild Parrot by artolog