„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Gyveno Karalius ir Karalius. Verčiam juos…ar tegul gyvena?
2009 03 23

p1080002

Pastarosiomis dienomis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje vyko tikras sujudimas. Spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip Darželiuose – pasakos apie homoseksualius princus ir pan. Pati gavau du laiškus į savo elektroninio pašto dėžutę ir, atrodo, keturi žmonės atsiuntė nuorodą. Tai rodo, kad tema aktuali, išjudinanti. Man asmeniškai norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriame tokiems dalykams, na, bet vis vien negaliu nepasisakyti. Beje, labai panašiomis temomis jau esu rašiusi: apie „rožinį marą” ir apskritai apie vaikus. Manau, kad jau ankstesni įrašai ir šis drauge geriau „apibrėš” mano poziciją, nei vienas kuris nors pats savaime.

Visų pirma, ką padariau, tai nuėjau į Gender Loops internetinį tinklalapį. Skaičiau…skaičiau…dar skaičiau. Perskaičius galėjau apibendrinti tik taip: ARBA aš kažko nesuprantu, ARBA kažkam Lietuvoje labai norėjosi viską „sukalti į vieną”, t.y. gėjus. Nes, na, neradau aš ten nieko apie tuos gėjus.

Konkrečiai apie darželius. Ten kalbama apie LYČIŲ LYGYBĘ. Pagrindiniai tikslai:

Praplėsti vaikų, mokytojų ir tėvų lyčių identitetus. Taip, tiesioginis vertimas skamba nelabai, nes, pavyzdžiui, aš manau, kad lytinio švietimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose neturėtų būti. O jeigu  vis dėlto vaikai paklausia ko nors tokio intymaus, tai…manau, kad geriausia ikimokykliniame amžiuje reikia nukreipti juos pas tėvus. Pavyzdžiui, tarptautinėse mokyklose yra tokia „politika”: jei vaikas klausia kažko „tokio”, jiems paprasčiausiai pasakai: paklausk mamos/tėtės, jie tau papasakos. Prisimenu, kaip kartą atsidūriau nepatogioje situacijoje. Tuo metu dirbau su priešmokyklinukais. Laukiausi. Sėdėjome su vaikais ratu, ir mano pilvas (tada jau buvau, atrodo, aštuntą mėnesį besilaukiantį) sujudėjo. Keli vaikai pastebėjo, atkreipė kitų dėmesį…pradėjo kalbėti apie tai, kad kūdikis juda, kad jis mažas, kai gims, gers mano pieną ir t.t. ir pan. Žodžiu, dalinosi savo turima informacija. Ir tada vienas vaikas sako man: p.L, suprantu, kaip vaikutis gimsta, bet NIEKAIP nesuprantu, kaip jis ten pilve atsiduria:) Tai aš pasistengiau išlaikyti kuo neutralesnę veido išraišką ir pasakiau: jei tau tikrai įdomu, paklausk savo mamytės arba tėvelio, gerai?

Manau, kad toks būdas ikimokykliniame amžiuje – pats tinkamiausias. Visų pirma, reikia gerbti kiekvienos šeimos požiūrį į lytiškumą bei lytinį švietimą. Visų antra, kiekviena šeima turi savo tradicijas, susiklosčiusias normas, vertybes ir t.t. ir pan. Tokiais klausimais ikimokykliniame amžiuje (taip pat, kaip Kalėdų Senelio, Dantukų Fėjos ir kt. klausimais), manau, tėvai iš tiesų turi „viršenybę” prieš pedagogus. Pedagogas turi atsakyti subtiliai ir diplomatiškai – taip, kad nemeluotų, bet ir nepadarytų kažko, kas vienai ar kitai šeimai būtų nepriimtina.

Vienodai paskirstyti resursus. Na, čia man niekas neužkliūva. Manau, kad iš tiesų resursai turi būti skirstomi vienodai. Beje, tikrai  norėčiau, kad ikimokyklinėse ugdymo  įstaigose dirbtų daugiau vyrų. Beje, visai neseniai komentaruose rašiau, kad pas mus  (Lietuvoje) situacija – labai liūdna šiame „fronte”. Ir nepaprastai džiaugiuosi, kad Augusto mokytojas šiemet (jis antrokas) yra vyras, Vilhelmo fizinio lavinimo mokytojas (jis – priešmokyklinukas) – vyras, o Mortos vienas iš mokytojų lopšelyje irgi buvo vyras. Manau, kad vaikams – ir  ypač mažiukams – labai svarbu matyti ir vyrus, ir moteris įvairiausiose situacijose. Būtent dėl to, kad augtų nevaržomi streotipų. Iš tiesų…nežinau, kaip jūs, bet aš mirčiau iš gėdos, jei mano sūnūs grįžtų namo ir sakytų iš darbo grįžusiai žmonai: KUR VAKARIENĖ??? O dar jeigu manytų, kad vaikais vakare turi pasirūpinti ji (kol jis žiūrės televizorių ar ilsėsis…), tai iš tiesų manyčiau, kad išauginom vingių jonus.

Gerinti supratingumą lyčių lygybės (lyties) klausimais. Šitas tikslas, manau, daug kam užkliuvo, nes…”pasiklydo vertime”. Pavyzdžiui, viename atsiųstų laiškų buvo pateiktas toks vertimas: „padidinti supratimą apie seksualinės įvairovės svarbą žmonėms ir visuomenei“. Jeigu taip būtų daroma, tai aš, švelniai tariant, būčiau nepatenkinta. Darželinukui „seksualinė įvairovė”? Jis IŠVIS dar nieko nežino apie seksualumą…nebent daug klauso lietuviškos muzikos, kur tas žodis vis vartojamas.

Ir dar. Lietuvių kalba iš tiesų labai „nedėkinga”, nes „lytis” iškart asocijuojama su „lytiškumu”. Anglų kalba šiuo klausimu „dėkingesnė”: „gender” ir „sexuality”.  Žodžiu, yra biologinė ir socialinė lyties samprata. Socialinė: tai stereotipai, vyrų/moterų vaidmenys ir t.t. ir pan. Tikėčiau(si), kad projektą darantys žmonės kalba būtent apie pastarąją.

Gausinti vyrų, dalyvaujančių pedagogų ruošimo programose, skaičių. Manau, čia viskas irgi aišku ir bent jau aš nuoširdžiai manau, kad sveikintina. Tik, deja, esu nusiteikusi pesimistiškai šiuo klausimu. Todėl, kad pedagogo prestižas ir taip menkas, o ikimokyklinio ugdymo pedagogo jis…deja, dar menkesnis. Kai teko dėstyti būsimiesiems pedagogams, patikėkite, mažiau, nei penktadalis sakėsi norį jais būti… Manau, faktai kalba patys už save.

Grįžkime į darželį. Vis dėlto man kyla keletas klausimų:

1. AR TIKRAI PROGRAMA PARUOŠTA PROFESIONALIAI? Ypač sunerimau, kai žmogus, išmanantis šiuos dalykus, pasakė man, kad abejoja žmonių, ruošusių šią programą, kompetencija. Na, vien tai, kad išversta labai neaiškiai, net sunku suprasti, apie ką kalba…

Lenkijoje teko lankytis šiuo metu labai prestižine tapusioje mokykloje. Ten nuspręsta, kad berniukams ir mergaitėms mokyklos turi būti atskiros. Iš pradžių galvojau, kad visai įdomi mintis. Įdomi, nes įrodyta, kad berniukams ir mergaitėms įvairūs langai atsiveria skirtingu metu ir t.t. Žodžiu, žinojau nemažai protingų priežasčių, kodėl atskiros mokyklos nėra blogai. Be to, juk nemažai pasaulio privačių prestižinių mokyklų yra vien mergaitėms ar vien berniukams. Kitaip tariant, nėra ši mintis nauja ar iš koto verčianti. Yra priežasčių, kodėl tai gali būti gerai.

Ir štai apsilankome mes toje mokykloje. Žinote, buvo akimirkų, kai norėjau nešti iš ten kudašių kuo toliau. Pavyzdžiui, berniukų mokykloje mokytojai – vyrai. Ir jiems mokami beveik  dvigubai didesni atlyginimai, nei mergaičių mokykloje dirbančioms mokytojoms moterims. kodėl? direktoriaus atsakymas: „O kaip kitaip mes pritrauktumėme vyrus į mokyklą?”

Nueiname į berniukų mokyklą. Ten – viskas grįsta konkurencija. V-I-S-K-A-S. Visose klasėse lėktuvėliai, lenktyniavimo grafos ir t.t. ir pan. Lauke visi berniukai per pertraukas privaloma tvarka žaidžia futbolą. Nuošaly stovi vienas berniukas. „Jis nenori” – sako mūsų gidas. Taip ir stovi tas vaikas. Visą pertrauką. Na, tikras „molis” visų tų „mačo” akimis…

Širdis plyšo į jį žiūrint, nes beveik kasmet klasėje turėdavau bent porą berniukų, kuriems patikdavo piešti, žaisti LEGO arba „namus”, ramiai vartyti knygą. Ir kasmet turėdavau mergaičiukų, kurios mielai spardudavo kamuolį, o ant laipynių darydavo tokius triukus, kad o-ho-ho!!! O šioje mokykloje mergaitės…siuvinėjo, skaitė, žodžiu, darė tai, ką mergaitės ir „turi” daryti.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nei savo sūnų, nei dukrų į tokias mokyklas leisti nenorėčiau. Ir čia aš švelniai sakau. Man jose buvo KOKTU.

Taigi: jei berniukas nori skaityti, žaisti stalo žaidimą, „namus” ir pan. – kodėl gi ne??? Net jei tai yra ir netipinis berniukų žaidimas, bet KODĖL GI NE??? Aaaaa, nes jis gali tapti…homoseksualu. Žinote, didesnės nesąmonės nesu girdėjusi. Nors esu. Kai gimė antrasis sūnus, pirmagimiui įtaisėme vežimėlį ir lėlytę, kad jis galėtų rūpintis ja taip, kaip aš rūpinausi naujagimiu broliu. Vieni draugai (išsilavinę, protingi žmonės) atėjo ir sako: „Jūs ką??? „Žydrą” iš jo darote???” Griūk negyvas. Beje, mūsų pirmagimis yra BERNIUKAS didžiąja „B”, kaip sakant. Jeigu įsivaizduojate tipinį berniuką, tai mes jį turime 🙂 Jis buvo tas, kuris iššveitė lėlę iš vežimuko, sukrovė savo mašinas į važimaitį ir burgzdamas lakstė „užnešdamas” ant kampų su tuo vežimaičiu po visą butą. Jis buvo tas, kuris – gyvenime nematęs šautuvo – iš tokio poroloninio kilimo-abėcėlės išlupo raidę „L” ir pasislėpęs iš už kampo šaudydavo į ateinančius svečius (nes namuose neturėjome ir neturime nė vieno ginklo…net kai padovanodavo kokius kareivėlius, mes jiems nukarpydavome šautuvus:)). Jis buvo tas, kurį reikdavo tiesiogine ta žodžio prasme nukelti nuo stogų, skulptūrų ir atsiprašinėti, nes jis tai ant ko nors užriaumodavo, tai kam nors įspirdavo (oi, kiek esame prisiklausę apie jo hiperaktyvumą, agresyvumą ir kitas „diagnozes”).

Šiandien jis yra tas, kuris atsikelia savaitgalį rytais ir padaro pusryčius broliui ir sesei (nes mes su vyru dar miegame). Tas, kuris gali nepaprastai švelniai myluoti sesę. Tas, kuris gali išplauti indus, nuskusti bulves, išsiurbti namus ir net pakeisti sauskelnes Gertrūdai. Nes jis nemano, kad yra „moteriški” ir „vyriški” darbai.

Tačiau jis net man (nors aš ir suaugęs žmogus) padės parnešti pirkinius iš mašinos namo, nes…padėti  yra gražu. Ir šiaip. Jis mano, kad, tarkim, medžius geriau kirsti vyrams, nes jie tiesiog fiziškai stipresni.Bet jeigu moteris nori…kodėl gi ne???

Ar suprantate, apie ką aš? Ogi apie tai, kad manau, jog negalima įsprausti vaiko į tai, kad kai ko  jam negalima, nes…tai nevyriška ar nemoteriška. Viena draugė pasiskundė, kad iš jos sūnaus auklėtoja pasišaipė ir pasakė: na jau…verki kaip kokia mergaitė. O, atrodo, tiek straipsnių rašyta apie tai, kad po to vyrai ir užauga visai nemokėdami bendrauti ir reikšti savo emocijų, nes dar darželyje jiems kalama į galvą,  kad jausmų vyrai nerodo! O koks berniukas nenori užaugti vyru? Po to stebimės, kodėl tiek daug vyrų savižudybių Lietuvėlėje…

Ir štai antrasis klausimas:

2. AR LIETUVOS PEDAGOGAI YRA PASIRUOŠĘ TOKIEMS PROJEKTAMS?

Mano nuomone, ne. Vėlgi: manau, kad YRA pedagogų, kurie galėtų taip dirbti, bet „tūlas” pedagogas – ne. Ir man visai nedaro įspūdžio tai, kad jie buvo apmokyti. Žinote, ką pasakojo viena seminarų lektorė? Ogi tai, kad vyrai-pedagogai vaikų darželiuose moterims-pedagogėms atrodo nesąmonė, nes jie tikriausiai būtų arba pedofilai, arba gėjai…juk joks „normalus” vyras neitų dirbti su ikimokyklinukais. Čia tai bent požiūris. Griūk neatsikelk. O berniukas rožiniais rūbais joms tikriausiai atrodytų visiška anomalija ir jau pirmą dieną būtų nurašytas kaip potencialus „gėjus”. O jei dar sumanytų užsisegti sijoną…ŠAKĖS.

O man visa tai kelia…graudulį ir juoką. Graudulį, nes negi taip sunku suprasti, kad mažam vaikui spalva yra tiesiog spalva? Kad jam nėra berniukiškų ar mergaitiškų spalvų? Juk yra kultūrų, kur laidotuvių spalva yra geltona…balta. Ir tai mums atrodo normalu. Tačiau berniukas, kuriam patinka rožinė spalva – anomalija??? Mūsų Vilhelmas – berniukas, kuris, jeigu atsidurtų toje lenkiškoje mokykloje, stovėtų nuošalyje. Jam visiškai neįdomu nei kompiuteris, nei futbolas. Jis piešia, kerpa, klijuoja, dainuoja, užsidaro palėpėje ir žaidžia namus arba zoologijos sodą su Morta. Prieš porą dienų jis atėjo su skraiste (rankšluosčiu), parišta ant kaklo, ir pasakė, kad jiedu su Morta žaidžia princą ir princesę. Ir tai dar ne viskas. Kai jam buvo treji, jo  mėgiamiausia spalva buvo  – sulaikykite kvėpavimą – ROŽINĖ!!! Turėjo išsirinkęs tokį baltą megztukėlį su didžiuliu rožiniu drugeliu. Ir šiandien aš taip džiaugiuosi, kad nei mes, nei pedagogai nepasakėme, kad : ei, tu ką, juk rožinės berniukai nemėgsta! Jis pasidžiaugė ta spalva ir…atėjo žaliasis periodas…po to juodasis…dabar – oranžinis. Ir tikrai nesiruošiu jam sakyti, kad kažkas „ne taip”. Jei ir yra kam „ne taip”, tai tam, kuris mano, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas turi būti kažkoks ir ne kitoks.

Vyksta daug diskusijų dėl to sijono. Vaje, ką daryti, ką daryti, jei ikimokyklinukas užsisegs sijoną…NIEKO. Pasegės ir nusisegs. Patikėkite. Būtent taip ir bus. Mačiau aš tų berniukų su sijonais ir su aukštakulniais ne vieną ir ne du. Tiesa, mūsiškiai tai sijonų nenorėjo…o aukštakulniais paklapsėjo tik Vilhelmas, bet…ėjo ir praėjo. Mačiau įvairių tautybių vaikus ir su karoliais, ir su moteriška rankine (mat klasėje visada turėdavau įvairiausių profesijų ir šiaip visokiausių rūbų centriuką). Ir mačiau, kaip tie vaikai užauga. Berniukais ir mergaitėmis. Unikaliais. Bet tolerantiškais kitiems. Irgi tokiems pat unikaliems, kaip ir jie.

Ir dar. Vienais metais savo klasėje turėjau musulmoną ir žydą. Jau nekalbu apie protestantus ir katalikus, kurių visada būdavo. Ką darėme? Ogi šventėme visas šventes: ir Hanuką, ir Ramadaną, ir Kalėdas, ir kinų Naujuosius… Ir tuos metus prisimenu tiesiog kaip kokią fantastinę pasaką. Nes sužinojau be galo be krašto daug. Visi sužinojome: ir vaikai, ir aš, ir kitų vaikų tėvai. Ir kažkaip niekas niekam neužkliuvo. Dar tada pagalvojau, kad tikriausiai daugiausiai „kliūva” tada, kai gyveni uždaroje erdvėje ir staiga atsiranda kažkoks „kitoks”. Nes, kai yra tų šeimų visokių visokiausių, tai…tiesiog natūraliai tampi tolerancijos auka. Gerąja  prasme.

Dar viena istorija. Kalbame apie šeimą. Didelė, išsami tema. Kalbame apie tai, kad dauguma vaikų gyvena su mama ir su tėte, BET…yra vaikų, gyvenančių tik su mama…tik su tėtė…su seneliais…Ir viena mergaitė man sako: aš turiu mamą ir du tėtes: vienas mane pagimdė, o kitas gyvena su mano mama ir mane augina. Visi vaikai: aaaaa… Aš: na va, matote, ir taip būna. Ir vaikai tą priėmė natūralių natūraliausiai: BŪNA IR TAIP. Neklijavome jokios etiketės: „gerai” ar „blogai”. Tiesiog BŪNA IR TAIP. Viskas.

Gyvename pasaulyje, kuriame yra baltos odos spalvos žmonių…juodos spalvos odos…galvą lenkiančių prieš Budą…Jėzų…Alahą…dėvinčių sarius…kiltus…norinčių būti kunigais ir norinčių būti advokatais…norinčių uždirbti daug pinigų ir…norinčių viską atiduoti kitiems. Ir tai yra MŪSŲ PASAULIS. Gal tam tikroje šeimoje žmonės nevalgo mėsos ir rūšiuoja visas atliekas. Jų kaimynai galbūt viską meta į vieną maišą ir kasdien valgo mėsą. Bet tai visai nereiškia, kad jų vaikai – susitikę kieme – neras bendros kalbos ar negali kartu žaisti. O ir suaugę. Juk galima ant grotelių išsikepti žuvį ir tądien valgyti ne iš vienkartinių, o iš „tikrų” lėkščių. Kad parodytumėme pagarbą tam, kuo tiki kiti. Vieni kitiems.

Žodžiu, manau, kad ikimokykliniame amžiuje labai svarbu ugdyti pagarbą ir toleranciją. Mergaitei, kuri nori spardyti kamuolį ir karstosi medžiais. Mergaitei, kuri varto knygą ir ateina į darželį „princesiškais” rūbais. Berniukui, kuris nori piešti ir vaikščioti grupėje su rožiniu chalatu. Ir berniukui, kuris nubėgs paskui kamuolį spardančią ir į medžius lipančią mergaitę. Tiesiog Žmogui. Ir tokiam, koks jis yra. O ne tokiam, kokiu mes įsivaizduojame, kad jis turi būti.

O dabar apie tuos karalius. Jeigu reiktų viską apibendrinti, manau, kad geriausiai apibendrintų ši frazė: SUAUGUSIŲ PASAULIS SUAUGUSIEMS,  O VAIKŲ – VAIKAMS.

Aš noriu PATI pasakyti savo vaikui, iš kur atsiranda vaikai. Ir atsakyti į klausimą, kai jis paklaus, ar tikrai nėra Kalėdų Senelio. Lygiai taip pat – jei ikimokyklinukui iškils klausimas – aš noriu SAVO žodžiais atsakyti apie tai, kodėl tie du dėdės gyvena kartu…Suprantu, kad tam tikroje klasėje jie kalbės ir apie tai, iš kur atsiranda vaikai, ir apie seksualumą, ir apie lytinę orientaciją. Tegul. Tačiau tegul viskas būna savu laiku. Ikimokyklinuko pedagogas lai kalba su juo subtiliai, jautriai, supratingai. Lai leidžia jam skleisti sparnus…lai leidžia jam AUGTI. Nes visokie stereotipai, visokie : „o berniukai…” ar „o mergaitės” uždaro vaikus į dėžutes. Nenoriu savo vaiko dėžutėje.

Ir neatmetu galimybės, kad yra šeimų, kurios galbūt nori tos dėžutės. Dėžutės, kurioje negalima skaityti pasakų, kurioje kapojamos galvos. Arba dėžutės, kurioje negalima skaityti pasakos apie du karalius. Gal jiems taip saugiau. Galas žino… Bet tada tegul kuria tą dėžutę savo namuose. Iš mes kuriam savo dėžutę namuose.

Matėte, straipsnelio pradžioje iliustravau jį Gertrūdos nuotrauka su marškinėliais, ant kurių užrašyta „Princas”? Pakraupote? Žinote, kaip aš mąstau SAVO dėžutėje? Ogi šitaip:

p1080004

Gal kas nors norėtumėte paklausti, kodėl vienas iš užrašų yra „Norėčiau būti kaip princas?” Pagalvokime…kokie būna pasakų princai? Nebijantys rizikuoti? Nebijantys priimti sprendimų? Jeigu tokie, tai aš labai tikiuosi, kad mano dukros nesibaidys šių „princiškų” charakterio savybių augdamos ir…kai užaugs. Ir dar manau, kad mano sūnūs nesibaidys mylėti gamtos kaip Snieguolė, būti tvarkingi kaip Pelenė ir kantrūs bei pasiaukojantys kaip Gražuolė…

P.S. DELFI straipsnis šia tema.

P.P.S. Tomo Vilucko straipsniukas šia tema. Dėl literatūros: Italijoje draugai vaikams buvo atsivežę vieną pasakų knygelę (gaila, neprisimenu, nei pavadinimo, nei leidėjo): tiesiog kvatojau ją skaitydama. Panaši reakcija buvo, kai kartą rūsyje aptikau knygelę (maždaug 1970 leidimo), kurioje buvo pasaka (su iliustracijomis) apie tai, kaip katytė gerai iškaršia kailį savo neklusniems vaikučiams-kačiukams. Tiesiog pasikeitė laikai. Dabar vaikams kailį skalbti nebėra norma. Todėl normalu, kad tokių knygų nebėra. Nemanau, kad dings (ar bus pakeista) pasaka apie Snieguolę. Bet vat tas pasakas  Italijoje tai aš pati skaitydama koregavau, nes…dievulėliau, kokia nepagarba moteriai dvelkė iš jos…nors, atrodo, viskas labai nekaltai apie katytes (kažkaip taip supuolė, kad vis apie katytes :D) Jeigu tiesa dėl Turkijos – manau, prasilenkta su sveiku protu, bet kad kai kurias Lietuvoje leidžiamas knygas vaikams reikėtų peržiūrėti, tai faktas. Ir dar tuo pačiu kalbos specialistai galėtų klaidas ištaisyti, nes ne vienoje ir ne dviejose knygose jų apstu. Ir, beje, Škotijoje tėčiai segi „sijonus” ir…kažkaip niekas nedaro iš to problemos:) Ir teisingai…Man atrodo, kad problema – tikrai ne sijonas. Ir dar. Ta mergaičiukė nuotraukoje-iliustracijoje. Ar matėte filmą „Little Miss Sunshine”? Jei nematėte, tai pažiūrėkite. Visų pirma, NUOSTABUS filmas. Visų antra, suprasite, kodėl man ta nuotrauka iš tiesų kelia liūdesį. Ir kodėl nebūtų liūdna, jei tos pačios mergaitės nuotrauka būtų kaip ji sūpuoja lėlę…arba tabaluoja kojomis ant pačios viršutinės medžio šakos:)

P.P.P.S. Ir kitoks straipsnis. Indrės. Kaip atrodo visa ta karaliaus ir karaliaus istorija iš lygių galimybių stovyklos pusės. Iš tiesų tai džiaugiuosi, kad Indrė parašė, nes atrodė,  kad visi mano randami straipsniai „į vienus vartus”. Vis tikėjausi, kad atsiras straipsnių (bent vienas), kurį parašys programos rengėjai ir atsakys į visuomenei iškilusius klausimus…Deja, nepavyko rasti. Gaila. Nes dabar apie daug ką tenka spėlioti. Bet visgi požiūris žmogaus, dirbančio šioje srityje, manau, yra vertingas bent jau tam, kad galėtumėme susidaryti įvairiapusiškesnį vaizdą.

Ir pabaigai…šiandien draugė (visai kitame kontekste) atsiuntė Einšteino citatą: it is depressing to live in a time when it is easier to blow up an atom than a prejudice…

Pagalvojau, kad – nors ir visai iš kito konteksto – labai tinka ir šiam. Ir kaip tyčia atsiuntė šiandien. Atsitiktinumas…ar taip ir turėjo būti?