Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!
Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo „karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: „kašta” 🙂 Įdomu, ar ne?
Pamokos jau baigtos. Tėveliai džiaugiasi rezultatais, mokytoja vaikučių pasiekimais. Skaitytojams liko parašyti du rašinėlius apie paskutines Kūdikio kalbos pamokas.
Noriu informuoti, kad šiuo metu mokausi atsisakyti priklausomybės nuo kompiuterio, nes senasis kietasis diskas nusinešė ne tik galimybę akimirksniu sužinoti reikiamą informaciją, bet ir rašinį apie septintąją pamoką bei bandymus be konkurencijos laimėti organizuojamą konkursą. Taigi, „į pasaulį“ grįšiu dar visai negreitai, o dabar džiaugiuosi vasara ir savo šeima, bei kuriu įvairiausius ateities planus. Bet jau nukrypau nuo moksliukų.
Prieš paskutinę pamoką mokėmės pažinti metų laikus, na, ne metų laikus, labiau oro sąlygas ir gamtos reiškinius. Pamokai savo pievą su sūpynėmis ir padūkusiu šuniuku dar kartą pasiūlė Luko tėveliai. Ir kokie dabar mokslai galvoje, kai vaikai visur ropinėja, bėginėja. Ogi patys tikriausi! Ši pamoka buvo būtent tokia, kokią aš bent kartą norėjau padaryti – kai nereikia vaikam rodyti paveikslėlių, kai imi už rankos ir vedi mažylį pauostyti gėlytės, vabalėlio ar žolės stiebo. Juolab, kad ir tema tokia.
Skaitydama apie kitų instruktorių rengiamas pamokas zoologijos soduose vis galvodavau: kaip sudėtinga, vaikai pabėga, tėvai iš paskos; vaikai nenori stebėti gyvūno, tėvai negali girdėti apie ką kalbu ir t.t., ir pan. Ir tyliai svajojau nors kartą pabandyti padaryti tokią pamoką – visiškai laisvą, be klasių, be paruošto plano. Ir ką jūs manot – viskas pavyko puikiai.
Būtent – visiškai laisvai. Tėvai džiaugėsi gauta galimybe pažiūrėti, kaip realiame gyvenime aš naudoju gestų kalbą. Vieniems tai buvo natūralu ir įprasta, kiti vis dar bandė pasakoti: tai „jų rankos užimtos“, tai gesto nežino. Vaikai daug labiau domėjosi mano parodytais naujais gestais, nei mokykloje (man ir pačiai įdomiau rodyti debesis ne pieštus, o tikrus). O ir žodyno mokymasis vyko daug paprasčiau – tėvai iškart pakartoja ir nuolat naudoja naujus gestus, nes aplinkt begalė metodinės medžiagos.
Turbūt šitaip ramiai ir būtume pabaigę pamoką, jei nebūčiai pradėjusi pasakoti apie konkursą puslapyje facebook.com, kuriame tėveliai fiksuoja ir giriasi savo vaikučių rodomais gestais. Luko tėtis ir Karolinos mama griebė telefonus ir bandė nufotografuoti mažylius. Vaikai, žinoma, net nesiruošė daryti tėvams šou. Kaip kasė smėlį, taip ir liko sėdėti su žaislais. Čia tėvams teko priminti kelis faktus. Pirma – vaikai nerodo (kaip ir nesako) ko nenori rodyti (ir jiems visiškai nerūpi Karolinos mamos maldavimas parodyti LEMPĄ). Antra – kontekstas. Parodę vaikučiui šviestuvą lengviau prikalbinsite jį parodyti gestą. O trečia – kantrybė. Juk dažnai tenka girdėti, kad vaikas moja VISO GERO, kai jau durys buvo užvertos ir svečiai išėję. Taigi, šiuos patarimus siūlau prisiminti ir tiems, kurie dar ruošiasi dalyvauti konkurse.
Na, atkuriamasis priešpaskutinės pamokos rašinėlis išėjo gerokai trumpesnis ir ne toks išsamus, kaip pirmą kartą, bet ir prapuolusius laiškus stengiamės parašyti kuo greičiau, nors nebe taip plačiai. Pabaigai noriu pakviesti visus skaitytojus dalyvauti Kūdikio kalbos surengtame konkurse. Primenu, kad dalyvauti gali visi, nes visi vaikučiai rodo gestus, nors Jūs jų to tikslingai ir nemokėte. Ar ne?
Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”