Šįkart Asta prieš pat savo atostogas rašo apie tai, kad dėmesio ir meilės vaikams niekada nėra per daug…
Šio mėnesio kažkuriam žurnale tėvams skaičiau rašinį apie vaikų meilę. Gali būti, kad jis paremtas R. Campbell ir G. Chapman knyga „Penkios vaikų meilės kalbos“, nežinau, nes šios knygos dar nesu skaičiusi. Straipsnyje rašoma apie tai, kad skirtingi vaikai meile laiko skirtingas jos išraiškas. Jau išsiaiškinau, kad maniškiui nerūpi nauji daiktai, bet labai svarbus tėvelių su juo kartu praleistas laikas.
Šioje Kūdikio kalbos pamokoje turėjome viešnią – Eglė atvyko su mama ir močiute. Kuo Eglės močiutė susijusi su mano sūnum? Kaip ir niekuo, išskyrus tai, kad dar kartą turėjau galimybę pamatyti, kaip seneliai moka visą dėmesį skirti anūkams, kurį labai mėgsta ir mano dvimetis. Tada ir kilo mintis gal todėl vaikaičiai ir taip išsiilgsta senelių? Gal iš tėvų vertėtų pasimokyti tokio dėmesio dovanojimo? Žinoma, dažna mama atsakytų, kad seneliams nereikia su anūkais būti kartu visą laiką, jie tik pasidžiaugia mažyliais ir vėl juos grąžina tėvams. Na, bet kartais reikia pajudėti, ne tik teisintis 😉
Nuostabu stebėti, kaip močiutė nuoširdžiai stengiasi neatsilikti nuo mamos: rodo gestus anūkei, klausinėja nežinomų jai gestų, aiškinasi, ką geriau rodyti tam tikrose situacijose. Svečiai visada suteikia pagyvėjimo pamokoms. Jie padeda pakartoti primirštas žinias, o kartais iškelia ir gan sudėtingų klausimų.
Šiandien galvojom ką daryti su dideliu ir nenugalimu „norisi vaikui ir tą pasakyti rankomis, ir kitą, o gestų moku per mažai.“ Tokiais atvejais tenka slopinti močiutės entuziazmą. Būtent pasakyti. Mūsų gebėjimas kalbėti, o vaikučio gebėjimas girdėti nepradingsta, jei į gyvenimą įsileidžiame gestus. Tėveliai kartais labai įsijaučia į vertėjų vaidmenį, todėl arba mokosi begalę papildomų gestų (apskritai retas atvejis), arba nusprendžia, kad vis tiek visko neišmoks, tai nieko neberodo (šioj grupėj nepasitaikęs atvejis). Primenu, kad prieš imant sukti galvą kaip parodyti gestais žodžius „mokytis“, „elektros laidai“ ir pan. turime pasvarstyti ar tai tie gestai, kuriuos vaikas rodys mums? Ar sugalvojate kokioje situacijoje 11 mėn. kūdikis turėtų naudoti gestą „adatos“? (Net jei ir sugalvojot, tai nepamirškit, kad jūsų vaikui smagiau gyventi saugiuose namuose 😉 ) Taigi, peršasi išvada, kad kaip ir visur reikia aukso viduriuko. Ši taisyklė turbūt negalioja tik kalbant apie dėmesį, kurio nori vaikutis. Kartą girdėjau mintį, kad vaikams taip patinka dėmesys, jog jei linksmintume juos visą parą jiems iki pilnos laimės pritrūktų dar vienos valandėlės. Todėl ir kaupia mamos visas įmanomas žinias, ką pažaisti su vaiku, kaip jį palinksminti, kuo nustebinti.
Jau esu minėjusi, kad šiai Kūdikio kalbos klasei puikiai sekėsi susigaudyti gestų kalbos labirinte, todėl teorinę pamokos dalį keičiame į žaidimus ir daineles. Taigi sėdame peržvelgti naujus gestus. Mokomės eiti „į lauką“, ten žaisti ir įvardinti transporto priemones. Parodžius gestą AUTOMOBILIS, pamoką trumpam tenka nutraukti, nes visi mažiai, kaip vienas prilimpa prie lango ir džiaugiasi pro šalį važiuojančiom mašinom. 🙂 Dėmesį lengvai galima grąžinti padainavus vieną kitą linksmą dainelę apie sūpuokles ar dviratuką. Šios dienos gestai lengvi, nes gan intuityvūs ir … net nežinant dažnai mūsų naudojami. O ką gi veikiame toliau? Eime žaisti!
Viena iš mano pamokų užduočių yra pasiūlyti tėveliams kuo daugiau ir įvairių būdų kaip smagiai kartu su vaikais praleisti laiką. Tam žaidžiame žaidimus (jei nespėjame, pasakoju kokie gali būti žaidimų variantai ir tikiuosi, kad tėveliai žaidžia namie, smagu, kad didesnė dalis tai daro:)) Vienas iš man labiausiai patinkančių žaidimų yra „Lenktynės“. Kol mama kaip šviesoforas komanduoja STOP, PALAUK, VAŽIUOK, tėtis klausydamas jos komandų tampo vaikutį pasodintą ant medžiagos gabalėlio, karutyje ar kitoje transporto priemonėje. Jei yra daugiau „ekipažų“, žaidžiama, kol vienas jų pasieks finišą, jei ne – kol tėčiui užteks jėgų. Žaidimas linksmas ir judrus, todėl nerekomenduotinas prieš miegą ir dar … tėčiai, nedarykite staigių judesių, išversite „vairuotojus“. Po tokių linksmybių vaikučių pliusai jums garantuoti 🙂
Tiek smagybių, kurias norėjau šiandien aprašyti ir kurias labiausiai įkvėpė Eglės močiutė. Ačiū jai.