Šįkart Asta pasakoja apie dėmesio sutelkimą.

Negaliu patikėti, kad jau įpusėjome mokslus. Laikas lekia, o mes iš paskos. Tėveliai jau kalba apie norą patinginiauti, džiaugtis vasara (kokia vasara, vos +10 už lango :)), o ne eiti į pamokas. O aš ką, šypsausi … ką gi man daugiau daryti, nes ir pati mielai sėdėčiau žaidimų aikštelėje su sūnum. Bet prieš važiuojant pas senelius į kaimus dar turime išmokti gestais parodyti gyvūnėlius, kuriuos ten sutiksime.

Pastebėjau, kad tiek tėveliams, tiek vaikučiams tai viena iš mėgstamiausių pamokėlių. Ir niekad neatspėsite, kodėl. O gi todėl, kad kai mokytoja pradeda rodyti gestus ir pakviečia tėvelius prisijungti, vaikai lakstę po salę sužiūra su išraiškomis veidukuose: „Ko čia jie visi  mūkia kaip karvytės???“ Taip, mūkia, nes mokant gyvūnų gestus yra naudojama paprastutė taisyklė: rodydami gestą sakome ką „sako“ gyvūnas ir po to pasakome gyvūno pavadinimą. Kadangi šios pamokos žodyne yra apie 40 naujų gestų, tai didžiąją dalį taip ir žaidžiame: mūkiame, cypsime, kvaksime.

Prisijuokiame iki soties, padainuojame visiems gerai žinomus „Du gaidelius“ ar kitas daineles, parodome rankomis visus eilėraščius, kas tik kokį spėja prisiminti ir … pereiname prie rimtos temos.

Nepatikėsite, bet paaiškėja, kad Kūdikio kalbos klasės vaikučiai visiškai nekreipia dėmesio į savo tėvelius. Išsiskiria tik Lukutis (15 mėn.), kuris šiuo metu akivaizdžiai eina iš proto (gerąja prasme) ne tik dėl gestų, bet ir dėl skaitymo. Tėveliai pasakoja, kad patys prikūrė daugybę gestų, kol pritrūko fantazijos ir sėdo prie elektroninio žodyno, nes Lukutis vis klausinėja „Kas čia?“,  ir jam neužtenka tik pasakyti žodžiu, jis laukia kol bus parodytas gestas. O gestus išmoksta ir atkartoja kartais vos po pirmo parodymo. Tėvai džiaugiasi, o likusi klasės dalis tokį pasakojimą palydi viltimis, kad ir jų vaikai kada taip reaguos į gestus.

Elijos (12 mėn.) ir Eglės (11 mėn.) mamos negalėjo patikėti, kad vaikams gali būti įdomūs gestai. Kai tėveliai ima guostis negaunantys vaiko dėmesio, visada padarau mažą testuką: per pamoką parodau vaikui bent tris gestus (nepamirškim, kad rodant gestą akių kontaktas yra privalomas, tai ir vaiko dėmesys būna nukreiptas į mane, rodančią gestą).

Per metus darbo sutikau tik vieną labai gražią mergaitę, kurios dėmesio prikaustyti tikrai nepavyko. Man tai buvo staigmena, bet mamai papasakojus dukters dienotvarkę lyg ir ėmė aiškėti priežastys. Aš tokią dienotvarkę pavadinčiau „Keliuos ir gulu su Baby Einstein“. Ar tikrai televizoriaus žiūrėjimas gali taip įtakoti vaiko gyvenimą, kad jis visiškai negebėtų koncentruoti dėmesio? O gal per pamoką siūliau jai atkreipti dėmesį į jos nedominančius žaislus? Atsakymo tikrai nežinau, bet turiu namuose 2 metukų patirtį ir žinau, kaip garsiai vaikas labiau nori žiūrėti filmukus ir visai nebenori žaisti, skaityti, piešti ir kad sunku su tuo kovoti. Šiandien mes ir mašinytėm važinėjam kartu, ir piešiam, ir kaladėlių namus statom ir man vis pritrūksta fantazijos dar ką nuveikti, nes tarp visų užsiėmimų girdžiu: „Noriu filmuko. Galfildą!  Odį!“

Grįžkime prie klausimo: Ką daryti, jei vaikas į mus nekreipia dėmesio? Visų pirma – gestus naudokite be tikslo išmokyti. Dažnai pajuokauju: „Sodinam kūdikį į maitinimo kėdutę. Užteks 45 min. per dieną ir turėsim puikiai gestukus rodančias atžalas.“ O jei rimtai, nepamirškite, kad mes neužsiimam vaikų mokymu, mes su jais bendraujam. Sakyčiau, net pasakymas „mokau vaiką kūdikių gestų kalbos“ yra nekorektiškas, nes ne mokom, o … vat ir nežinau, koks žodis čia labiau tiktų, gal „žaidžiam gestais“? Taigi, mokomės mes, brangūs tėveliai, o vaikučiams tik parodom, ką išmokom 😉

Antra – žaiskime žaidimus su gestais: skaitome knygutes, užkandžiaujame, piešiame, be abejonės dainuojam, deklamuojam, visur parodykit gestus. Kaip? Sodinkit vaiką sau ant kelių, apglėbkit jį ir jam prieš nosytę (dar geriau jo rankomis) rodykit gestais ką matote knygelėje. Beje, tikrai ne visos knygelės yra vaikučiams įdomios. Čia mano atsakymas į komentarą, kad vaikas „neskaito“ paveikslėlių knygų. Rekomenduotinų sąrašą galite rasti ir papildyti Austėjos rašinyje.

Trečia – nepraleiskite progų, kada vaikas domisi kokiu daiktu ir pavadinkite jį žodžiu (lavinsite verbalinę kalbą) bei parodykite gestu. Pvz. jei sūnus pirštu rodo į spintelę, komentuojate: „Čia spintelė.“ ir rodote spintelės gestą. Standartiniai patarimai būna šie, o per pamokas sprendžiame jau konkrečius klausimus su konkrečiais žmonėmis.

Berašant pasidarė įdomu: Austėja, gal žinai, kokie būna vaiko dėmesio sutelkimo standartai pagal amžių ar veiklą? Gal per daug tikimasi iš mažylių?

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”