„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. I dalis.
2010 03 20
Ką gi, tęsiame bendrą su Asta projektą. Projektą pristatėme prieš nepilną mėnesį, o dabar – jau ir pirmas Astos aprašymas. Gero skaitymo!
Kiekvieną kartą, kai pradedu mokyti naują grupę, man būna labai įdomu susipažinti su naujais žmonėmis. Vis laukiu ir svarstau ar tai nebus kokie seni pažįstami, gal žinomas žmogus, o gal labai charizmatiška asmenybė … Gyvenime jie būna visokie, bet pamokose visada matau tėvus – truputį susirūpinusius, truputį pasimetusius ir labai labai mylinčius.
Taigi į gestų kalbos, skirtos girdintiems kūdikiams, pamoką atėjo:
• Eglutė (10 mėn.) su mama Roma ir tėčiu Eimantu.
• Tėja (12 mėn.) su mama Simona.
• Lukutis (14 mėn.) su mama Renata ir tėčiu Dariumi.
• Karolina (11 mėn.) ir mama Rūta.
• Elija (12 mėn.) su mama Jurgita.
Įdomu sužinoti ne tik žmonių vardus, bet ir jų norus. Klausimas „Kodėl norite vaiką mokyti gestų kalbos?“ visada yra užduodamas pirmą pamoką. Taigi paklausykime tėvelių atsakymų.
Eglės mama Roma sako permetusi akimis straipsnelį apie kūdikių gestų kalbos privalumus.  Labiausiai įspūdį paliko žinia, kad vaikai mokęsi gestų yra labiau linkę skaityti knygas. Kadangi pati labai mėgsta skaityti, tai tikisi ir dukrelę tuo sužavėti. Taip pat nori sužinoti Eglės norus kiek įmanoma anksčiau. Eimantas antrina žmonai ir, labai vyriškai, pabrėžia, kad nori „greičiau pasikalbėti su mažyle“.
Tėjos mama Simona girdėjusi, kad mokėdami gestų kalbą vaikučiai pradeda greičiau kalbėti. Kadangi dukrelę dar maitina pati, jai patiktų, kad Tėja greičiau išmoktų rodyti PIENĄ ir taip jo paprašytų, o nenurenginėtų mamos.
Lukučio tėtis tikisi turėti dar vieną užsiėmimą su sūnum. Jam tai panašu į žaidimą ir tiesiog nori „dar kažkaip įdomiai“ leisti laiką su vaiku. Tuo tarpu mama pastebi, kad Lukas labai guvus, todėl kyla nesusikalbėjimo problemų. Ji nenusiteikusi laukti „dar kažkiek, kol jis galės pasakyti ko nori“. Renata  įsitikinusi, kad kūdikių gestų kalba padės išvengti  sūnau reakcijų į nusivylimus  (frustracijų).
O Karolinos mama pralinksmina mane paaiškindama kaip vaikų, naudojusių gestų kalbą intelekto koeficientas  yra didesnis, nei vaikų, nesimokiusių šios kalbos. Ji norinti, kad jos dukra gautų viską geriausia, todėl  lanko ne tik šias pamokas: dar eina plaukioti, dainuoti, šokti. O ir namuose stengiasi visaip lavinti vaiką.
Elijos mama Jurgita daug skaičiusi apie girdinčių kūdikių gestų kalbą, todėl galėtų ir daug pasakoti. Kadangi pati yra gydytoja, prieš nuspręsdama dukrą mokyti gestų kalbos perskaitė kelis tyrimus. Šių rezultatai pasirodė patrauklūs, o tinkamas dukters amžius pakišo mintį pabandyti gestus naudoti namie. Taip pat nori kuo greičiau išmokyti rodyti PIENĄ. Na ir, žinoma, greičiau susikalbėti su vaiku.
Kadangi pati esu skaičiusi daug giriamosios informacijos apie girdinčių kūdikių gestų kalbą, tai noras vaikutį jos mokyti man atrodo toks natūralus, kad kitaip tėvai neturėtų net pagalvoti, bet vis tik kartais susiduriu su klausimu „O kam to reikia?“
Girdinčių kūdikių gestų kalba yra sukurta, nes buvo pastebėta, kad vaikai anksčiau išmoksta parodyti savo mintis rankomis, nei kalbėti. Akylesni tėvai pastebi, kad vaikai naudoja susigalvotus gestus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kurie tėvai net žino tų gestų reikšmę. Taigi, ką mes darome? Mes pasiūlome dar negalintiems kalbėti vaikams būdą su mumis bendrauti. Prie jų pačių naudojamų gestų (kurių reikšmės dažniausiai tėvai nežino), mes pridedame gestus, kuriuos patys mokame.
Kokią gauname iš to naudą? Pirmiausia, labai anksti imame mokyti vaikus bendravimo meno. Dažnai tėvai laukia, kol vaikas pradės su jais kalbėti ir tik tada ima tikrai bendrauti su savo atžala. Mokydami gestų, mes su vaiku turime intensyviau bendrauti vos pradėję rodyti savo žodžius. Gebėjimas komunikuoti ugdo vaiko pasitikėjimą savimi. Taip pat, reikia pastebėti, kad „gestikuliuojančių“ vaikų pasyvusis žodynas yra platesnis. O dar ir intelekto koeficientas didesnis, vaikai ramesni, auklėtojams tenka mažiau spėlioti apie vaikų norus, o kartais ir poreikius,  tėvai labiau pasitiki savimi, vaikai linkę vartyti, o vėliau skaityti knygas labiau nei jų bendraamžiai ir dar galima vardinti daug visokių įdomybių, bet …
Pamokose pastebėjau  kitų svarbių priežasčių. Tėvai ima kitaip matyti savo vaikus, jie tampa jautresni atžalų atžvilgiu. Gestų kalba sukuria mums galimybę ne tik sužinoti, kokią daržovę metinukas rinksis pietums, bet ir išmoko mus matyti vaiko nuotaikas, jo jausmus ir baimes. Kai mokomės pamatyti vaiko rodomus gestus, kartu išmokstame stebėti vaiko kūno kalbą, kuri augant vaikui mums darosi vis svarbesnė.
Kita labai svarbi priežastis – tėvų pasitenkinimas ir džiaugsmas, kai vaikas nekoordinuotais judesiukais parodo gestą, kurį tėvams pavyksta suprasti, kai sudeda pirmą junginį, kai „skaitydamas“ knygą beda pirštu į kiškį ir parodo kiškio ausytes prie savo galvos. Nepaprastai malonu matyti, kaip tėvai sąla nuo savo vaikų! Manau, kad tai yra svarbiausia.
Bet, kaip ir visur, yra kita medalio pusė. Vaikas, išmokęs parodyti, ko jis nori, gali (paprastai būtinai tai ir padaro) imti manipuliuoti labai jį mylinčiais tėveliais. Naminis pavyzdys. Sūnus išmoko rodyti PAGALBOS. Kai norėdavo atidaryti stalčių, kurį draudžiame atidarinėti, demonstratyviai patempdavo už rankenos, parodydavo, kad „per silpnas“ ir paprašydavo PAGALBOS. Jo akimis rezultatas būtų toks: aš nieko nedariau, ji pati atidarė. Jei vaikas nenaudotų aiškiai suprantamų gestų, būtume galėję apsimesti, kad nesupratome, tačiau turėjome leistis į aiškinimus, kodėl šio stalčiaus liesti negalima. Ir tokie atvejai vaikui augant vis dažnėja! Tačiau viską atperka nepaprastas džiaugsmas, kurį matau tėvų akyse, kai vaikas parodo gestą ir palydi jį kokiu garsu.
Grįžkime prie naujokų. Na, negaliu pasakyti, kad tėvų norai ir tikslai skiriasi nuo kitose grupėse išsakytų atsakymų, na, nebent Rūtos noras vaiką išmokyti visko visko truputį sutrikdė. Paprastai stengiuosi susilaikyti nuo komentarų, bet šį kartą ir aš nusistebėjau – ar Karolina nepavargsta, nes ji praktiškai visą darbo savaitę atidirba!
Čia norėčiau, kad įsiterptum tu, Austėja. Ar 11 mėn. vaikas nepavargsta tiek visur dalyvaudamas? Kas kūdikio „mokyme“ yra norma, o kas yra „per daug“?

Atsakau: Esu rašiusi straipsnį apie tai („Mažylio” žurnalui), kad mažas kūdikėlis turi būti lavinamas…tėvelių ir kitų mylinčių žmonių…bučkiais! Na, kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad geriausia – neperlenkti lazdos. Nuo XXI amžiaus pradžios pasipylė tikrai nemažai knygų ir tyrimų apie „perdegusius”, per daug stimuliuojamus ir nebeturinčius laiko tiesiog BŪTI vaikus ir kūdikius. Taip pat pastebėta, kad dažnai tėveliai, tiek daug investuojantys į kūdikį, pradeda reikalauti rezultatų ir „atitinkamo elgesio”. Iš KŪDIKIO! Taigi aš tėvams siūlau ne persistengti, o iš tiesų pagalvoti apie tai, ar tik nebus taip, kad jie – tiesiog būdami drauge ir daugiau laiko skirdami vaikui – duos jam daugiau, nei kasdien kelias valandas leisdami lakstydami iš vieno „lavinamojo užsiėmimo” į kitą. Žinoma, dar labai daug priklauso nuo konkrečios šeimos, nuo to, KAIP jie visa tai daro ir koks jų POŽIŪRIS į vaiko lavinimą. Šia tema esu rašiusi ir daugiau.

Nuotrauka: Valerie Everett „Learn Sign Language at the Playground”