Man norisi šokti it dervišui, nes mūsų pupa, galima sakyti, jau gyvena be sauskelnių! Kodėl rašau „galima sakyti”? Todėl, kad nakčiai uždedame, nes miegame vos ne kasnakt vis kitur. Tikrai nesinori svetingų namų šeimininkams ryte pranešti apie šlapią lovą… O štai dieną Gertrūdėlė jau gyvena be sauskelnių. Todėl visų pirma dėkoju Lietuvos orui, kuris mus lepino nuo pat atvažiavimo.
Būtent šilto oro dėka Gertrūda galėjo vaikščioti be rūbelių ir labai greitai suprasti, kas tie „puodo reikalai”. Gal padėjo ir tai, jog mes dar Briuselyje skaitėme ta tema knygeles, o lopšiuke ji vis – pažiūrėjusi į vyresnius vaikus – bandydavo sėstis. Tačiau…Belgijoje sėkmės buvo mažoka 🙂
Ir štai čia, Lietuvoje, prieš pat antrąjį savo gimtadienį, Gertrūda išmoko. Išmoko greitai, per maždaug tris savaites. Iš pradžių stebėjosi (kas ČIA vyksta?), po to pyko, o dabar tik sustingsta, šūkteli „kaku” ir…pasileidžia link tualeto.
Taip ir likau neperskaičiusi knygos, kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių per vieną dieną. Na, bet trys savaitės be jokių triukų, manau, irgi nėra pats blogiausias variantas 🙂
Prieš savaitę kilo dilema: baigėsi paskutinė sauskelnių pakuotė. Ką daryti? Vis dėlto nupirkome dar vieną pakuotę, kuri, manau, pravers, kol gyvensime (ir nakvosime) ne namuose. Kai grįšime į Belgiją (jeigu skaičiuoju po sauskelnę nakčiai), bus kaip tik likę keli vienetai. Tada – viskas.
Štai taip neskausmingai ėmė Gertrūdėlė ir atprato. Lobis, o ne vaikas! Nepaprastai didžiuojuosi savo pupule!
Gertrūdėlei galėsime papasakoti, kad futbolo čempionato finalą ji irgi žiūrėjo…ant puodo! Kadangi esame tragiškai išsimušę iš įprasto ritmo, tai, kaip sakant, vaikų miego ritmas šį mėnesį buvo (yra) nenuspėjamas. Na, sunku, kad jis būtų nuspėjamas, kai net ne visada žinome, kur nakvosime, o mažoji juk miega lovoje drauge su mumis! Tąkart aš tiesiog pasodinau Gertrūdėlę ant puodo, ji prisiglaudė ir…akimirksniu užmigo! Liko tik nunešti į lovytę…
Šiandien Gertrūdėlė atsibudo ir pamatė ant grindų sesės pieštą piešinį. Pirmieji žodžiai: sesė piešė. Po to išsiropštė iš lovos, apžiūrėjo piešinuką ir nubėgo į tualetą. Ėjau iš paskos ir norėjosi niurkyti tą mažą minkštą tobulą žmogiuką, kuris taip beprotiškai greitai auga. Nežinau, kaip jums su jūsų vaikais, tačiau man kiekvienas Gertrūdėlės žingsnis link suaugusiųjų pasaulio siaubingai suspaudžia širdį. Prisimenate, kaip rašiau, jog visiškai nelaukiu, kada ji pradės vaikščioti? Nes man be galo be krašto patiko ją nešioti… Sauskelnės – kitas reikalas. Džiugu, kai jų nebereikia (visomis prasmėmis). Bet ji tuo pačiu metu pradėjo labai daug kalbėti ir atsisakė sauskelnių. Prieš pat antrąjį gimtadienį mažulėlė kukulėlė staiga ūgtelėjo staiga ir netikėtai. Ji net išmoko nusibraukti ant akių krentančius plaukiukus (nemėgsta, kai rišame…)!
Ir dar. Ne visai apie sauskelnes, bet kaip ir apie jas… Dabar Gertrūdėlė vaikšto nuoga. N-U-O-G-A. Kadangi daugiausiai laiko leidžiame sodybose ir/arba draugų namuose (ėmė taip ir atsitiko, kad kol kas visi lankyti draugai turi savo kiemą…), tai nedarome problemos. Juokingiausia buvo, kai grįžome iš Anykščių. Norejome sustoti knygyne, nes Anykščiuose Augustas perskaitė pirmąją Kapitono Blado knygą ir labai norėjo antrosios. Taigi sustojome ir, užkalbinusi Gertrūdą, ją aprengiau. Kai tik ji suprato, ką padariau, ėmė plėšti nuo savęs suknelę ir šaukti neeeeeeeeeeeeeeeeee 😀 Niu niu niu, mama! Niuniuniu! Iš pradžių bandžiau visaip užkalbėti, tačiau galiausiai teko pasiduoti ir paklausiau, ar ji šaukia, nes nenori suknelės? Gertrūdėlė sriūbavo: teeeeeeiiiiiiiiiip!
Taigi įšlepsėjo į knygyną plikut plikutėlė ir basut basutėlė. O ten gražiai vartė knygeles. O aš vos galėjau sulaikyti šypseną, nes mačiau, kaip tie keli žmonės, kurie buvo knygyne, iš padilbų žvilgčiojo į mūsų amazonę.
Ir štai klausimėlis: ką būtumėte darę jūs? Ir ar tikrai vaikas gali užlipti ant galvos, jei jam leidžiame priimti sprendimus, kurie nekenkia nei jam, nei aplinkiniams?