Vaje, vaje…jau kopiam į aštuntą keturių savaičių kalną! Šis mėnuo pralėkė kažkaip laaaabai greitai. Aš – kaip visada – negaliu patikėti, kad Laikas bėga taip greitai. Štai ir šią akimirką Gertrūdėlė sėdi ant kelių ir įnirtingai žaidžia su šaukštu. Žaislai įdomu, bet suaugusiųjų „žaislai” – dar įdomiau!
Gertrūda jau tvirtai sėdi. Taip tvirtai, kad jau galima palikti sėdinčią. Aišku, kartais užsisvajojus dar nuvirsta, na, bet čia jau, kaip sakant, „netyčia”!
Išryškėjo merginos hobis – kompas. Ta proga prisiminėm, kad panašus (tik dar labiau!) buvo Augustėlis. Gertrūda net dreba, kai pasisodinu ant kelių ir leidžiu „programuoti”: tuoj atidaroma bene šimtas langų, paklausia, ar iš tiesų noriu ištrinti kokius nors svarbius dokumentus ir t.t. ir pan. O pelė…iš pradžių patikrinama, ar ji tvirtai pagaminta daužant į stalą, po to pagraužiant, o galiausiai…spaudant mygtukus. Žodžiu, mano ramus darbas kompu baigėsi. Ir dar. Jei jau ji sėdi ant kelių, tai yra vienas būdas bent trumpam prisėsti: pasidedu kompą ant valgomojo stalo, tačiau ištiesų rankų atstumu. Gertrūda bando pasiekti ir taip yra įnirtingai užimta geras 15min (kas sakė, kad tokio amžiaus vaikas sutelkia dėmesį vos kelioms minutėms???? :D)…tol, kol pasiunta. Na, bet kartais man tiek užtenka!
Kita naujovė – naminė kėdutė tapo blogiau už tremtį. Žodžiu, nebeįsodinsi NIEKAIP. Iškart riečias ir lipa lauk…o jei, neduok Dieve, pririši, tai, atrodo, sutrupins tave į miltus, kai tik pasieks! Teks pakuoti ir grąžinti Elzytei:) IKEA kėdutė dabar – visai tinkanti, na, net iki pusvalandžio gali joje žaisti. Ant stalelio padedu žaisliukų, o pati tuo metu pagaminu valgyti, paskaitau, parašinėju ar tiesiog susitvarkau tai, ką turiu susitvarkyti.
Pastarosiomis dienomis Gertrūdą net keletą kartų buvau padėjusi ant grindų (pas mus ŽIAURIAI šalta ant grindų, tai iki šiol NIEKAIP nebuvo įmanoma, nes per šalta. lauke atšilus tai tampa vis labiau ir labiau įmanoma – bent jau ant kilimėlio), žaisti kartu su Morta bei broliais. Kadangi šią savaitę visiems atostogos, tai esam visi namuose, ir Gertrūda labai nori žaisti su jais. Juokingiausia būna, kad ji sau šliaužinėja aplink savo ašį, stebi vyresniukus, reaguoja, juokiasi, bet vos tik jiems išėjus paleidžia dūdas. Taigi akivaizdu, kad jau jaučiasi lygiaverte žaidimų partnere:)
Gertrūda visada buvo šypsniukė, bet dabar jau turi savo „firminę” šypseną: suraukia nosiuką taip, kad ir akytės vos matosi ir pakrizena…jau taip miela, taip miela. Nors ir šypsniukė, tačiau – kaip ir rimtuolė sesė – visai ne kvatoklė. Turbūt ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų ji yra kvatojusi… Be šypsenos dar turi ir „firminį mostą”: iškelia rankutę prie galvos, užlenkusi antrą pirščiuką…dažniausiai taip daro, kai kas nors inirtingai pakalbina. Renaldas sako, kad tai „LOSER” ženklas (kai norima parodyti, kad kas nors yra nevykėlis…na, nelabai gražus ženklas, nelabai…), bet iš tiesų tai bent jau aš leipstu juokais, kai ji taip padaro…
Kitas naujas triukas – perpetuum mobile. Jeigu noriu aprengti, pakeisti sauskelnes ar padaryti bet ką, kas reikalauja nors akimirkos ramybės…sunku, tenka prašyti, kad kuris nors iš vaikų linksmintų, nes kitaip jai per mažai veiksmo, ir ji…verčiasi ir „eina” ieškoti linksmybių.
Pradėjo kisti ir Gertrūdos akių spalva: iš tamsaus mėlynumo virsta į…dar nežinia, ką, bet šviesėja. Dabar atrodo labai gražiai: pati pati išorė tokia sodriai, tamsiai mėlyna, o aplink vyzdį jau gerokai šviesiau. Apie nepakartojamą mūsų GE šukuoseną jau rašiau, tai nesikartosiu.
Ai, kalba:) Kalba mūsų kruopa pakeltu tonu – ryškiai turi pedagoginį talentą. Be to, gali leistis į kalbas bet kuriuo dienos metu ir bet kur, todėl darau ankstyvą išvadą, kad ir žodžio kišenėje neieškos. Populiariausias „žodis” – aaaaaa-dia-dia-dia-dia….kad ir ką jis reikštų.
Kas dar…vis dar džiaugiamės, kad rytiniam miegui užmigdom taip: aprengiu, įdedu į vežimą, duodu bučkį ir vežimą išsstumiu į kiemą. Ir ramu bent jau 1.5val (jei senolė kaimynė neišsikviečia sodo darbininkų…šylant orams vis didesnė tikimybė, kad jie atvažiuos dažniau…ech…). Vakarinis miegas – peilis. Kelis vakarus turėjau viltį, kad – jei aš eisiu su ja miegoti – ji užmigs greitai ir lengvai. KLYYYYYYYYDAU. Abi nervinomės, kaip kaži ką. Taigi nusprendžiau, kad vakarais neisim miegoti tol, kol mergina trauks, tada užmigdom ant rankų ir…į lovytę, kurią Gabrielius susuko ir pastatė apačioje. Eidami miegoti išsikeliame savo turtelį ir persinešame į savo lovą. Super!
Oi, gi šį mėnesį pradėjo Gertrūda Elena valgyti ir „žmonių” maistą. Ką aš galiu pasakyti…vidutiniškai jis jai patinka, vidutiniškai. Suvalgo apie 50g. Kartais daugiau, kartais mažiau, bet apie… na, tarkim šiandien. Daviau bulvės, morkos ir žiedinio kopūsto „daržovienę”. Valgė, sakyčiau, visai neblogai. Tiesa, su „palaikymo komanda”: šalia stovėjo Morta ir kai tik Gertrūda neišspjaudavo maisto, mes abi pakeldavome rankas ir šaukdavome: VALIOOOOOOOOO!!!! Gertrūdėlė greitai suprato, kad ji daro kažką puikaus, nes pakąsdavo kąsnį ir – kelia rankutes į viršų! Galvojau, kad šiandien taip suvalgys daugiau, bet po magiškųjų 50g pakeldavo rankutes ir išpurkšdavo košę į visas pasaulio puses….Hmmm… Morta sako: Kodėl Dedūda spiaudo (spjaudo) košę??? Žodžiu, kalbėjomės apie dantukų nebuvimą ir ilgą kelionę į kieto maisto pasaulį:))) Beje, kruopai skaniausia – brokolis. Gali jį valgyti ir vieną. Super, nes brokolis – geležies šaltinis! Septintą mėnesį bandysime mėsytę, bet jau „klijukų” tai nevirsime…nevirčiau, net jei pienuko neturėčiau…jau geriau mišinukas!
Dar Gertrūdai patinka stovėti. Labiausiai ant kelių, bet jau visai neblogai pastovi ir įsikibusi lovytėje…žodžiu, auga panelė…tik dantų dar nė kvapo:) Man nepaprastai smagu, kad ji jau žaidimų (slėpynes, pirštukų žaidimai ir kiti žaidinimai) dalyvė, „pritaria” man, kai dainuoju ir įnirtingai skaito knygeles. Kai skaitau Vilhelmui ir Mortai, Gertrūda jau guli kaip ir mes ant pilvo. Tik ją padedu ant lovos krašto, o ji vis iriasi link knygos…kai prisiiria, vėl „nustumiu” atgal…taip ir „keliauja”, kol ateina jos pasakai eilė, o jau tada kiek džiaugsmo, kiek kalbos!Vienas mėgiamiausių žaidimų – pianinas: užsileidžiam klasikinę muziką, ir aš su jos rankutėm groju…tai trunka trumpai, gal penkias, gal dešimt minučių, bet jai patinka!
Ryt važiuojame į Amsterdamą, kur mus pasikvietė Renaldas, Neringa ir Herkutis…ten ir atšvęsime kruopos septynių mėnesių sukaktį ir …išlydėsime žiemą. Taigi šį mėnesį būsime sulakstę į Lietuvą, kur sudalyvavome Knygų Mugėje, nuvažiavę į Plopsa, kur Gertrūda pirmą kartą išbandė karusėlę (ir labai patiko!) ir…apsilankę Amsterdame! Sudie, žiema, labas, pirmasis Gertrūdos Elenos PAVASARI!!!
P.S. Gertrūdos septintojo mėnesiadienio proga….Morta ją…APKIRPO!!!!!!!! Tiksliau, nukirpo visą jos nuostabiąją ševeliūrą…tiksliau, liko tik „ežiukas” su kai kur styrančiomis „antenomis”….Vat ir palik vaikus vienus…nors akimirkai.
P.P.S. Kai paprašėm Mortos, kad daugiau sesei plaukų nekirptų, tai labai supyko ir pasakė, kad aš labai bloga…ir tėtė labai blogas…ir ji išeis į apačią:))) O Vilhelmas sako: aš tai mačiauuuuu kaip Morta kirpo…Ot, šmikis, nepasakė!!!