Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip 😀
Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.
Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai :D) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.
Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.
Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…
Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: „epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…
Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).
Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.
Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės 🙂 Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko „lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…
Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…
Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…
Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)
Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.
Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…
Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.
Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)
Morta su baba medituoja…
Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:) O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.
Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.
Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas :D), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.
Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.
Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: „Tiati, jabas!”
O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – „fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats :D) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).
„Pėšiam”
Kukū
Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…
Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.
Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.
Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.
Uždegam žvakeles.
Pučiam.
VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)
Gertrūda vaišina babą savo tortu.
Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę 🙂
Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???
DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)
Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.
ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba :D).
Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)
Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!
O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?
Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)
Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.
Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!
o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)
Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.
Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą 🙂
Karštą dieną arbūzas – pats tas!
Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.
Krikštamotė su krikštadukra…
Gimtadienio mergaitė su teta…
Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!