Šiandien buvo pirmoji oficiali mūsų pagrandėlio diena lopšelyje. Ji eis į tą patį lopšiuką kaip Mortulė: „Kid Far West”. Tai – devynių privačių lopšelių Briuselyje tinklas. Beje, privačių lopšelių Belgijoje tikrai daug. Mūsų rajone daugiau, nei valstybinių. Daug daugiau. Tiesiog privačiuose namuose arba privačiuose butuose. Taigi, kaip sakant, tai, kad vaikas eina į privatų lopšelį, čia joks ne stebuklas.
Konkrečiai mūsų lopšiukas yra visai netoli Montgomery žiedo, vadinasi, visai netoli namų. Kaip išsirinkau? Kai atvažiavome su Mortele, buvo aišku, kad man reikės rašyti knygą, todėl beveik iškart buvo „darželio poreikis”. Tada Mortelei buvo 1m5mėn.
Apėjau visus, kuriuos radau vaikščiodama aplink namus. Į kai kuriuos net neįsileido – pasakė, kad be šansų, laukti tektų bent jau metus. Keletas nepatiko, išėjau net nepasiteiravusi, kiek tektų laukti. Ir štai kalbamės su kaimynu, kuris pasako, kad tik ką duris atvėrė naujas darželių tinklo darželis, ir yra tikimybė, kad jame dar yra vietų – tik tiek, kad ten jau geras kelio gabalas pėstute. Oi, sakau, nieko tokio. Štai taip geranoriškasis kaimynas paskambino (nes juk tik atvažiavusi tai išvis mokėjau prancūziškai laaaabai mažai – na, tiek, kiek galima išmokti per mėnesį :)), pakalbėjo ir susitarė, kad mes atvažiuosim apsižiūrėti. Nuvažiavome ir…buvo tas gerasis POJŪTIS.
Na, visų pirma viskas ten atrodo kaip koks IKEA ir jaukios kaimo sodybos mišinys. Visų antra, ten bent jau minimaliai kalba angliškai ir informacija tėvams yra ir angliškai. Ta prasme, kad nėra taip, kad pusiau supranti, kas ten vyksta… Vaikai ten vaikščioja basom (žinoma,galima ir su kojinėmis/šlepetėmis), maistas ruošiamas to paties buto (taip, lopšelis – bute) virtuvėlėje ir ruošia jį auklėtojos (tiksliau, viena jų, kai kitos žiūri vaikus laisvojo žaidimo metu). Nedideliame koridoriuje kabo lenta, kurioje parašoma, ką vaikučiai tądien valgo, ką veikia (juk jie dar maži ir dauguma negali dar papasakoti!), o kiekvienos dienos pabaigoje gauni lapuką su konkrečiai savo vaiko dienos aprašu: ką valgė (ir kiek), kiek (ir ar) miegojo, su kuo draugavo, kaip sekėsi, gal ką nors reikia atnešti, koks nors priminimas…žodžiu, jautiesi iš tiesų ARTI lopšelio ir to, ką vaikas jame veikia.
Beje, šiaip pasakyčiau, kad lietuviams reikia prie jo priprasti. Pavyzdžiui, nėra jokių nuo žaislų „lūžtančių” lentynų. Be to, žaislai ištraukiami tik tam tikru metu, kad mažyliai nebūtų per daug stimuliuojami. Maistas gaminamas vietoje: įsivaizduokite butą ir jo virtuvę, atitvertą varteliais. Už tų vartelių nueina viena pedagogė ir gamina maistą. Patys mažiausi maitinami ant grindų: tiesiog susodinami (prieš tai pakaklėje parišus „seilinuką”) ir auklėtoja pasideda prieš save, tarkim, tris lėkštutes. Taip iš eilės – kaip kokius paukštukus – ir maitina mažylius. Vyresnieji jau eina į kambarį, kuriame sustatyti lenkti stalai taip, kad viduryje – skylė. Į tą „skylę” tupia viena iš auklėtojų ir padeda vaikučiams. Tiesa, vyresnieji valgo tada, kai jau pamaitinti mažieji. Sauskelnės keičiamos irgi čia pat, pagrindinėje erdvėje: yra du vystymo stalai, ant kurių jos ir keičiamos. Mažylių tėveliams reikia atnešti sauskelnes ir drėgnas servetėles (kai jų lieka mažokai, iš karto atsiranda žinutė kasdieniniame laiškelyje!). Be to, reikia dar atnešti paracetamolio (jei vaikui pakiltų temperatūra, auklėtojos iš karto skambina tėveliams ir – kol jie atvyksta (o atvykti PRIVALOMA per valandą) – sugirdo vaistukų ir – kaip Vilhelmas su Augustu sako – „š…do kremo” (SUDOCREM) ar panašaus tepaliuko nuo vystyklų bėrimo. Ach, ir dar. Kai vaikai miega, pedagogės sutvarko lopšiuką: valo dulkes, plauna grindis. O susitvarkiusios sėda šalia vaikiukų ir skaito. Beje, vaikai miega taip, kaip stovi: jokių ten persirengimų ar pataliukų. Iš tiesų va taip, kaip šiame paveikslėlyje.
Mudvi su Gertrūda lopšiuke jau buvome porą kartų. Vieną kartą nuvažiavome ir maždaug 15min apsižiūrėjome. Po to važiavome, kai lankėsi mano sesuo – tada pabuvome apie valandą, Gertrūda pažaidė su vaikais, susipažino su auklėtojomis. Man buvo labai miela, nes viena auklėtoja parodė ant stendo kabančią Mortos nuotrauką – ji ją labai mylėjo! Ir šiaip jos prisiminė įvairiausių istorijų apie Mortulę ir labai šiltai, gražiai apie ją kalbėjo. Kadangi Gertrūdėlė visą laiką šypsojosi, tai jos sakė, kad neįtikėtina kaip tokios rimtos, aristokratiškos Mortos vos keliais metais jaunesnė sesė yra itin linksmų plaučių! Be to, Morta – kai pratinomės – sėdėjo man ant kelių ir viską stebėjo. Nežinau, ar galite įsivaizduoti, bet Morta turi tokią nejudinu-nė-vieno-veido-raumenėlio išraišką. Nesuprasi, ką ji galvoja ir ką ji jaučia. Jei nusišypsai jai, ji tau nusišypso, bet taip išlaikytai išlaikytai. O Gertrūda…ropojo, dalyvavo, kalbino kitus vaikus nuo pirmų akimirkų.
Beje, tą antrą kartą Gertrūdėlė net pravirkdė vieną vyruką, nes priropojo ir vienu stipriu mostu ištraukė iš jo rankų lėlytę…Ups. Taaaaaaip. Čia jums ne Mortelė, su kuria tokių „įvykių” ugdymo įstaigoje net neįsivaizduojam (kol kas :D)
Šiandien jau buvome visą rytą. Tiesa, Gertrūda lopšelyje bus nuo 8.15 (ją bandysim vežti pirmąją iš visų vaikų) iki 14val. Nuo 12 iki 14val yra pietų miegelis, tai aš ją pasiimsiu kaip tik po jo. Tačiau šiandien – kadangi dar norėjau pabūti su ja – važiavome po to, kai nuvežėme Vilhelmą su Morta (jiems prasideda 8.30) ir Augustą (jam prasideda 9.00).
Ką veikėme? Kai atėjome, buvo muzikos ir šokio valandėlė: grojo muzika, o mokytojos šoko ir dainavo su vaikučiais. Gertrūda tuoj puolė šokti 😀 Mokytojos net stebėjosi, nes ji iškart visiems šypsojosi ir dalyvavo pilnu tempu!
Dar nepaminėjau vieno svarbaus „niuanso”. Šis lopšelis – nuo 16mėn. Iki 16mėn (nuo trijų mėnesių, nes – nepamirškite! – Belgijoje motinystės atostogos – trys mėnesiai) vaikai būna kitame lopšelyje, o nuo 16mėn perkeliami į šitą (jei nori lankyti to paties tinklo lopšelį). O Gertrūdėlei, žinia, 13mėn. Taigi man teko prašyti, kad ją iš karto priimtų į šį darželį, nes juk ir Mortulę priėmė 15mėn. Na, jie įvertino, kad Gertrūda nebijo vyresnių vaikų, kad yra ganėtinai sociali ir – nors ir nevaikšto – yra pakankamai savarankiška, kad galėtų būti šiame darželyje. Taigi Gertrūda bus pati jauniausia. Jauniausiam berniukui po jos šiuo metu 17mėn.!!! Na, bet lopšelyje – kur viskas skaičiuojama mėnesiais – „jauniausias” yra titulas, gaunamas neilgam!
Po šokių pokių buvo laisvas žaidimas. Jo metu šiandien vaikams ištraukė a) virtuvės žaisliukus ir b) mašinytes. Gertrūda tuoj pasičiupo mašiniuką ir važinėjo po visą didžiąją erdvę burgzdama ‘brrrr’ (čia, kaip sakant, Herkui dėkojam už pamoką 😀 ). O aš…aš žaidžiau „virtuvę” su keliais vaikais, kol prisistatė kokie penki, ir Gertrūda net negalėjo prie manęs privažiuoti. Tačiau dėl to nė nemirktelėjo – nuvažiavo sau toliau! Auklėtoja norėjo pasikalbėti, tačiau vaikai vis nešė man tai samtį, tai puodą, ir pokalbis nelabai pavyko 😀 Todėl apie tai, kokius dokumentus dar reikia užpildyti, papasakosiu kitą kartą…
Dar verta paminėti, kas pasikeitė nuo tada, kai ėjo Morta. GRIPAS! Taigi Belgijoje dabar baisiai bijoma to gripo. Tik įėjus į lopšelį, reikia sau ir vaikučiui rankas ištepti tokiu dezinfekuokančiu skysčiu. Jeigu per valandą nepasiimi vaiko, kuriam pakilo temperatūra, tai gresia išmetimas iš lopšelio. Ir šiaip. VISUOSE darželiuose ir mokyklose (na, bent jau dviejose mokyklose ir dviejuose darželiuose 😀 ) labai daug dėmesio skiriama rankų plovimui ir lėkimui namo, jei pakyla temperatūra. Ach, ir dar prisiminiau. Kadangi belgai yra – lietuviškomis akimis žiūrint – labai ATSIPŪTĘ dėl vaikų sveikatos (iš tiesų…tai, kad vaikas kosti, tai net nekalbama kaip apie ligą 😀 ), tai labai pasijuto, kad šiemet pasikeitė požiūris. Pavyzdžiui, Gertrūdos lopšelyje – jei vaikui vieną dieną buvo virš 38.5 – kitą dieną į lopšelį galima ateiti tik su raštišku gydytojo patvirtinimu, kad vaikas sveikas ir gali ateiti. Jei neturi daktaro raštelio, tai negali rodytis anksčiau, nei po trijų dienų. Patikėkite, tai – čia, Belgijoje – LABAI nauja!
Štai tokia buvo pirmoji oficiali mūsų su Gertrūdėle diena lopšelyje. Rytoj pabūsiu valandą ir…paliksiu Gertrūdėlę dviem valandoms vieną. Žiūrėsim, kaip mažoji mamyčiukė susidoros su šiuo iššūkiu, nes kol kas be manęs būti jai, švelniai tariant, nelabai!
Ir…keletas Mortulės nuotraukėlių iš jos lopšelinių laikų:
Žiūriu…ir net graudu. Atrodo, tik ką Mortulė buvo tokia mažulytė mažulytė, o dabar jau tame pačiame lopšelyje ir Gertrūdėlė. TIk toks keistas jausmas… Mortulė – nors tada Gertrūdėlės dar nebuvo nė kvapo – atrodė jau didelė mergaitė: tokia rimta, tokia sukalbama… O Gertrūdėlė dar tokia visiška visiškiausia kruopa…mažulytė tokia…ir taip supykstanti, jei negauna to, ko panorėjusi! 😀