Žinote tuos batus su lipukais? Man kartas atrodo, kad aš – ta pūkuota dalis, o mano vaikas – ta su kabliukais. Nes visi kiti eina ir praeina, o maniškis – iškart prilimpa! Ir ypač lipnus tas vaikelis tampa, kai atsiduriame viešesnėse vietose. Vat ir vakar. Šventėme Vaikų šventę. Lijo, todėl pradžioje teko susirinkti po stogu… Kadangi atėjo nemažai žmonių, tai tapo kiek ir ankštoka. Nors Gertrūda daugumą žmonių pažįsta, užsiropštė man ant rankų, pasislėpė ir nė-pro-kur nenulipo, kol neprasidėjo koncertas, o jau tada ją paėmė tėtė…

Nenuostabu, kad tokiu atveju dauguma tėvų švelniai stumia vaiką (ypač, jei kalbame apie kokį nors vaikų gimtadienį) į kitų vaikų būrelį. Vaikas, kita vertus, dažnai dar labiau traukiasi atbulas. Tėvams ima atrodyti, kad kiti tėvai žiūri į juos vos ne su gailesčiu: na, ko tas tavo vaikas toks prilipęs? O ir pats nesupranti, kodėl vieni tėvai gali ramiai sau šnekučiuotis, kol jų atžalėlės linksminasi, o pati – tarsi vaikas būtų patyręs kokią emocinę bendravimo traumą – esi ne tik su vaiku ant rankų, bet ir su tokiu vaiku, kuris spyriojasi bet kokiam bandymui socializuotis 😀

Ir tada kyla klausimas: ar tai normalu?

Dar senas geras dr.B.Spokas rašė, kad visiškai normalu 1-3 metų vaikams būti prielipomis. Sakoma, kad jie tai daro instinktyviai. Na, kaip aviukai ir ėriukai – pradėję vaikščiot – ima bliauti, jei atsiskiria nuo mamos. Gali būti, kad taip yra ir pradėjusiems vaikščioti vaikiukams: vaikštau su mama/tėtė, kad nepasiklysčiau, kad nenutiktų nelaimė, kad jausčiausi saugus ir t.t. ir pan.

Dr.K.Pruett, Jeilio (Yale) psichiatras, sako, kad būtent prilipdamas 18-36 mėnesių vaikas tampa…savarankiškas! Taip, taip! Net metinukas nori būti savarankiškas, tačiau tas tapsmo savarankišku procesas yra vaikui ir baugus. Prilipdamas vaikas atsipalaiduoja, sumažėja jo baimė ir stresas. Taip vaikas tėvams sako: „man reikia mamos/tėtės, aš išsigandau”.

Taigi tai – procesas, vaikas netampa savarankišku per vieną dieną/savaitę/mėnesį. Drąsesniems vaikams trunka trumpiau, kuklesniems – ilgiau. Todėl visai nereikia susigėsti, jei vaikas įsikabina ir nenori niekur eiti ar jūsų paleisti. Nepamirškite, kad vaikai mato aplinką ne taip, kaip matome mes. Visiškai naujoje vietoje ir jums, manau, nėra labai drąsu, o tokių vietų vaikams yra tikrai nemažai!

Jūs tikriausiai pastebėjote ir tai, kad antrą kartą toje pačioje vietoje vaikai paprastai jaučiasi daug geriau. Mūsų net Morta pirmą kartą dažnai būna netoliese. Prisimenu, kai važiavome pas vienus draugus čia, Belgijoje, pirmą kartą į svečius. Morta visą laiką sėdėjo šalia (arba mūsų, arba brolių), net eidama į tualetą prašė, kad palydėčiau. Dabar gi jaučiasi it namuose! Žodžiu, per keletą kartų vaikas pasijuto saugus toje aplinkoje. Tėvams svarbu ne tik patiems suprasti, bet ir pasakyti vaikui, kad „mama(tėtė) yra čia”, kad „visi nori ir stengiasi, kad tau būtų smagu!” ir pan.

Tačiau kodėl prilimpa ne visi vaikai? Pavyzdžiui, vakar tuo metu iš visų bendraamžių Gertrūda buvo vienintelė įsikniaubusi man į petį. Tačiau…juk ne visi vaikai yra vienodi! Labai daug kas priklauso nuo temperamento, nuo išgyvenamų jausmų ir pan.

Neskubinkite vaiko atlipti nuo jūsų! Tai tas pats, kas sodint ant puodo tada, kai dar vaikas visai tam nepasiruošęs. Be to, neabejoju, kad esate girdėję puodo istorijų, kai vaiką stipriau stumtelėjo ir…visa tai grįžo bumerangu prieš tėvus.  O jeigu sulauksite natūralaus noro nubėgt kartu su kitais vaikais, viskas įvyks daug paprasčiau. Kantrybės!