Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį „A Red, Red Rose”. Ar žinote, kad Burns’as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji „Auld Lang Syne” šiandien yra dainuojama jo dėka?

O šiaip tai tiesiog kartais pasiilgstu poezijos. Kartais. Ir -net nežinau, kodėl – man stogą rauna anglakalbiai arba rusakalbiai poetai. Vat jeigu taip sėdžiu vidury nakties su vyno taure viena vaikams užmigus ir galvoju apie begalę vienetų ir nulių, kurių visuma sudaro mano gyvenimą, tai dažnai į galvą užklysta eilėraštis. Ir beveik visada rusų arba anglų kalba. Dar būna, kad švedų. Ir rečiausiai – lietuvių. Bet irgi užklysta, negaliu sakyti, kad niekada ne.

O, my luve’s like a red, red rose,
That’s newly sprung in June.
O, my luve’s like the melodie,
That’s sweetly play’d in tune.

As fair art thou, my bonie lass,
So deep in luve am I,
And I will luve thee still, my Dear,
Till a’ the seas gang dry.

Till a’ the seas gang dry, my Dear,
And the rocks melt wi’ the sun!
O I will luve thee still, my Dear,
While the sands o’ life shall run.

And fare thee weel, my only Luve,
And fare thee weel a while!
And I will come again, my Luve,
Tho’ it were ten thousand mile!

Ir dar…

httpv://www.youtube.com/watch?v=M6k_kFm0wIE

O kokie eilėraščiai jums užklysta vienatvėje, jau užmigus vaikams? Ar turite mėgiamiausią? Keletą?

Nuotrauka: A Rose by Randy Son